Kokiu žodžiu tai bus įvardyta?
Daugelis iš šimtų tūkstančių sovietų terorą patyrusių Lietuvos žmonių tokio žodžio, kaip genocidas, tada nežinojo. Režimo baisumus kentėję žmonės, be abejo, suvokė, kad NKVD rūsiai, lageriai ar trėmimai nėra vien kiekvieno į Stalino mėsmalę patekusio lietuvio asmeninė tragedija, tai – okupantų parengta milžiniška tautos naikinimo operacija. Tačiau sąvoka „genocidas“ prigijo vis dėlto ne kankinių lūpose, o pirmiau pasirodė į Vakarus pasitraukusių ir Lietuvos bylą tarptautiniu mastu bandžiusių kelti aktyvesniųjų tautiečių tekstuose.
Kaip rodo istorikų atlikti tyrimai, fizinį genocidą (žudymus, trėmimus) tiesiogiai patyrė apie pusę milijono Lietuvos žmonių. Prieš dešimtmetį Paryžiuje išleistoje tūkstančio puslapių apybraižoje “Juodoji komunizmo knyga” keliolika eilučių skirta ir Lietuvai. “Vien 1948 metais buvo išvežta apie 50 000 lietuvių, tapusių speckolonistais, o 30 000 išsiųsta į Gulago lagerius. Be to, Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 21 259 lietuviai žuvo per “pacifikacijos operacijas”, vykusias šioje respublikoje, kuri atkakliai priešinosi sovietizacijai ir kolektyvizacijai”, – rašoma prieš kelis metus į lietuvių kalbą išverstoje knygoje.
Nors nuožmus partizanų naikinimas joje pavadintas keistu taika ar sutaikymu dvelkiančiu žodžiu, kaip sakoma, ačiū ir užtai – vis šioks toks kitataučių istorijos tyrinėtojų priminimas pasauliui apie Lietuvą ir jai tekusią dalią. Natūralu, kad pilnesnį ir tikresnį sovietų represinės mašinos vykdyto genocido vaizdą išsamiuose darbuose yra atkūrę Lietuvos istorikai. Mūsų mokslo žmonės ne kartą diskutavo ir apie platesnę genocido sampratą, neapsiribojant vien Genocido konvencijoje įteisintu aiškinimu, jog tai – tautinės, religinės ar rasinės grupės žudymas, izoliavimas, naikinimas.
Sunku būtų nuginčyti, kad dvasinių tautos pamatų, kaip kalba, religija, tradicijos, naikinimas yra taip pat genocidas. Sakytum, ne tokia brutali jo forma. Lygiai kaip ir tai, kad šimtai tūkstančių lietuvių nuo okupantų gelbėjosi traukdamiesi į Vakarus. Tai irgi – skaudūs išdraskytos tautos nuostoliai, nežiūrint į tai, kad nemažai lietuvių sugebėjo pritapti svetimuose kraštuose ir net susikūrė gerovę.
Taigi sovietų okupacijos piktadarybės turi savo vardą, yra gerai žinomos ir net išreikštos konkrečia žalos suma. Kitas dalykas, kad bandymai išsireikalauti kompensaciją už lietuvių tautos patirtas skriaudas nežada lengvos sėkmės ir taškas šioje byloje, jeigu ir bus padėtas, tai, matyt, ne taip greitai.
Tačiau, man regis, laikas kalbėti ir apie žalą Lietuvai, dėl kurios jau negalime kaltinti okupanto. Turiu galvoje tuos didžiulius nuostolius, kuriuos tauta patyrė per septyniolika laisvės metų. Žinoma, tai – sudėtingas ir painus klausimas, nes pati laisvė yra jokiais matais neįkainojama vertybė, už kurią dažniausiai tenka mokėti krauju. Tačiau laisvę gynusių Lietuvos žmonių auką skaudžiausiai kaip tik ir pamina neišsipildę žmonių lūkesčiai gyventi teisingoje, savo piliečiams tarnaujančioje valstybėje. Realybė, kurioje gyvename, visiškai kitokia, ir netenka abejoti, kad tautos nusivylimą, tam tikros visuomenės dalies degradaciją, socialinių problemų mastą, neperžengiamą prarają tarp lobstančių ir nuskurdintų piliečių, masinę emigraciją iš Lietuvos didžia dalimi nulėmė valstybės vairininkų klaidos ir ydos.
Simptomiška, kad tokie nesusipratimai, kaip naivus ar avantiūristinis (sunku pasakyti, ko buvo daugiau) bandymas per vieną naktį pereiti į rinkos ekonomiką (sugriautas žemės ūkis), greitai evoliucionavo į sąmoningomis aferomis grįstą ūkio valdymo politiką („Mažeikių naftos“, „Alitos“ privatizavimas). Tas nebaudžiamas, todėl beveik atviras Lietuvos žmonių apvaginėjimas ir netgi niekinimas, paeiliui valdant konservatoriams ir socialdemokratams, tęsiasi jau keliolika metų.
Visą tą laiką Lietuvą, tarsi estafetės lazdelę, kas ketveri metai perdavinėjusios viena kitai, pastarąją kadenciją abi partijos įžengė į naują tarpusavio santykių etapą. Nebesureikšmindami ideologinių nuostatų ir neturėdami principų, kurie būtų aukščiau už merkantilinius interesus, konservatoriai ir socialdemokratai žaidžia pokerio partiją, sėkmingai dalindamiesi svarbius valstybinius postus, susitardami ir dėl finansų politikos, ir dėl rezonansinių bylų likimo. Matyt, nereikia priminti, jog nė viena byla, iš kurios kyšo vienos arba antros partijos ausys, iš esmės nesulaukė logiškos pabaigos arba teisinių pasekmių.
Žinoma, yra ir viešas spektaklis patikliesiems, atseit žiūrėkite, kaip skaudžiai pliekiame oponentus. O iš tikrųjų? Konservatoriai, kurių vedlys A. Kubilius nepailsdamas pučia pirmalaikių Seimo rinkimų ragą, abiem rankom balsuoja už deficitinį, švaistūnišką G.Kirkilo vyriausybės biudžetą, ir tas faktas tarsi veidrodis atspindi tikrąjį šio tandemo požiūrį į valstybėje susidariusią padėtį ir šalies ateitį. Deklaratyvus G.Kirkilo optimizmas, girdi, dujų brangimą keleriopai kompensuos didinamos pensijos galėtų sukelti karčią šypseną, jeigu nežinotum, kad už tų vėjavaikiškų pareiškimų slypintis noras neprarasti valdžios neturi nieko bendra su realybe ir tuo, kas laukia Lietuvos žmonių.
Tačiau specialistų perspėjimai dėl nuolat prastėjančios ekonominės situacijos, niūrios ekspertų išvados, kad valstybė ritasi į finansinę duobę, premjerui nė motais. Jis, kaip ir Lietuvos banko vadovas, nenori matyti infliacijos, juolab jos pasekmių paprastam žmogui, nes valdininkams infliacija ne tokia jau baisi – valdžia sau pinigų negaili, be to, išranda ir plika akimi nematomų kompensavimo mechanizmų, kurie kaip skydas apsaugo nuo kylančių kainų ir kokių sukrėtimų.
Tokia socialdemokratų politika nuvylė daugelį žmonių, tad konservatoriai žvaliai raportuoja apie pasirengimą po rinkimų prisiimti atsakomybę už Lietuvą ir valstybės valdymą. Tačiau, manyčiau, šios abi partijos pirmiausia turi prisiimti atsakomybę už tai, kaip šiandien gyvena paprastas Lietuvos žmogus ir apskritai kas dedasi mūsų valstybėje.
Neteisingumas ir skurdas XXI amžiuje svetur išvarė ne mažiau Lietuvos žmonių, negu karo metais nuo okupantų teroro bėgusių į Vakarus. Akivaizdu, kad valdžios viršūnėse niekam galvos neskauda dėl taip akivaizdžiai Lietuvą pastaraisiais metais praretinusios emigracijos. Tikėtina, kad istorikai ar sociologai šį reiškinį kada nors įvardys pagal prasmę nedaug nuo genocido atsiliekančiu terminu. Juk tai – pusė milijono likimų, tūkstančiai be tėvų augančių vaikų, išsidraskiusios šeimos, žmonių atotrūkis nuo šaknų, prarastos darbščiausios rankos, nutekėję šviesūs protai!
Vien 2006 metais Lietuva dėl savižudybių ir besaikio girtavimo sukeltų nelaimių neteko kone pusšešto tūkstančio gyventojų. Tą kraupią aritmetiką galima papildyti žmogžudystėmis, šimtais karo keliuose aukų.
Kas paneigs, jog šie reiškiniai tegu ir netiesiogiai, tačiau siejasi su patologiška valdžios arogancija, neperžengiamu atotrūkiu nuo žmonių?
Tokioje situacijoje, regis, nedaug gali pagelbėti ir Lietuvos žmonėms gerai pažįstamas susirūpinimas valstybės vadovo veide. Pastarąjį kartą, kai pasirašydamas deficitinį biudžetą, kurį dar neseniai karštai kritikavo, Prezidentas, pasak atstovės, „išreiškė susirūpinimą dėl pernelyg menkai, lyginant su kitomis sritimis, finansuojamo švietimo“.
Deja, ši niekuo neįpareigojanti frazė nėra valstybės vadovų sprendimas iš esmės keisti požiūrį į problemą. Abstraktus atodūsis – ne argumentas, dėl kurio mokytojai turėtų atsisakyti vienintelio pasirinkto būdo priversti valdžią pagaliau išgirsti jų balsą. Tik visuomenės aktyvumas gali priminti valdovams, kad pirmoji jų pareiga yra gyventi žmonių rūpesčiais, tarnauti jiems, telkti piliečius bendram veiksmui vardan tautos gerovės. Kol kas tai – iliuzija, o to priežastis – pernelyg lėtai bundantis pilietiškumas. Pilietinės visuomenės požymių, be retų išimčių, Lietuvoje beveik nematyti, o jeigu šen bei ten pasireiškia piliečių iniciatyva, valdžia ją ignoruoja įžvelgdama pavojų savo ramybei. Paprasčiau, kai, praradę viltį ką nors pakeisti, žmonės abejingai susitaiko su esama padėtimi.
Tačiau kaip tik visuomenės abejingumas ir pratęstų niūrią, kaip šių dienų padangė, realybę. Tai negali tęstis amžinai. Tikėjimui, kad gyvenimas vis dėlto keisis į gera, nuteikia ir šis ypatingas laiko tarpsnis – Adventas bei artėjančios Šv. Kalėdos, kai viltį mums, regis, siunčia pats Dangus.
Prezidentas Rolandas Paksas yra Partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) pirmininkas
