Kai kurių iš jų žudikai ir mirties užsakovai nenustatyti iki šiol, rašoma paskutinėje ir bestseleriu tapusioje rašytojo, žurnalisto Dailiaus Dargio knygoje „Mafijos kronikos”.
Per vieną naktį sumanė tapti verslininku
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pirmieji į nepažįstamus verslo vandenis nėrė ryžtingi ir drąsūs žmonės. Toks buvo ir kaunietis G. Pluščiauskas.
Aukso medaliu baigęs Viduklės vidurinę mokyklą, jis pradėjo sėkmingą mokslininko karjerą tuomečiame Kauno politechnikos institute. Buvę G. Pluščiausko bendramoksliai prisimena, kad jis beveik nevartojo alkoholio, lankė plaukimo treniruotes, kūrė eiles.
Pasak G. Pluščiausko artimųjų, 14-os išradimų autorius tapti verslininku apsisprendė per vieną naktį.
Po kiek laiko G. Pluščiauskas apsistojo Vokietijoje, Hamburge, kur ėmėsi prekybos metalais ir alkoholiniais gėrimais. Po kelerių metų jis tapo kito garsaus anų laikų Kauno verslininko S. Čiapo partneriu.
Verslas jiems sekėsi puikiai. Nuolat didindami savo operacijų apimtį, partneriai netrukus tapo stambiais žaidėjais didmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais rinkoje.
Sužinoję apie tokią sėkmę, Kauno Daktarai Plaščiai – taip jie vadino G. Pluščiauską – pasiūlė apsaugos paslaugas. Verslininkas kategoriškai atsisakė.
1994 metų kovo 21-osios vakarą viename prabangiai apstatytame Hamburgo bute G. Pluščiauską mirtinai sužalojo netikėtai namuose pasirodžiusio užpuoliko kulkos. Praėjus trims valandoms po ginkluoto išpuolio G. Pluščiausko gyvybė užgeso Hamburgo ligoninėje. Daugelis kaunietį gerai pažinojusių žmonių įsitikinę, kad verslininką nužudė jo skolininkai, nenorėję grąžinti didžiulių jiems paskolintų pinigų sumų. Taip manė ir G. Pluščiausko artimieji.
„Šioje byloje matyti ne visai aiškus ir Kauno Daktarų gaujos, ir S. Čiapo dalyvavimas. S. Čiapas kėlė versijas, kad kiti nužudė G. Pluščiauską. Tačiau nužudyto verslininko artimieji teigė, kad prie šio nusikaltimo galėjo prisidėti ir pats S. Čiapas“, – kalbėjo buvęs ilgametis prokuroras Algimantas Kliunka, kuriam yra tekę bendrauti su S. Čiapu.
Konfliktas dėl milijonų
Po G. Pluščiausko laidotuvių verslininko našlė Jorinda dėl savo vyro žūties viešai apkaltino S. Čiapą. Esą jis savo partneriui buvo skolingas net 3,5 milijono tuomečių Vokietijos markių.
Dėl tokių pareiškimų G. Pluščiausko našlei teko bylinėtis teismuose, tačiau savo teisybės ji neįrodė. Verslininko žudikai taip ir nebuvo nustatyti, nors teisėsaugininkai nutuokia, kieno tai darbas.
Apie G. Pluščiausko žmogžudystę prasitarė ir vienas įslaptintas paskutinės Daktarų bylos liudytojas: „Nežinau, su kokio konkrečiai asmens nužudymu tai susiję, tačiau 1994 metais Rolandas Zaveckas-Džempis ir Žymantas Janiselis-Jautis (abu buvę Daktarų gaujos veikėjai. – Red.) buvo išvažiavę į Vokietiją ir paskui kurį laiką buvo pradingę. Tuo metu Kaune ir spaudoje pradėjo sklisti kalbos, kad Vokietijoje nužudytas verslininkas lietuvis, kažkoks buvęs sportininkas. Kartą būdamas „Vilijos“ restorane girdėjau kalbas, kad dabar įtarimai kris ant Vileikos chebros. Aš nežinau, ką tokį konkrečiai Vokietijoje galėjo nužudyti Džempis ir Jautis, bet tuo laikotarpiu spaudoje buvo rašoma apie kažkokio žinomo asmens nužudymą toje šalyje.“
„Ši byla vis dar nėra ištirta, – kalbėjo A. Kliunka. – Iš pradžių bandžiau inicijuoti ikiteisminį tyrimą, tačiau kažkodėl niekas šios žmogžudystės nenorėjo tirti. Sakė, kad įvykis kitoje valstybėje. Tuomet pasiūliau G. Pluščiausko broliui parašyti skundą į Seimą. Kai toks raštas pasiekia įvairius komitetus ir vadovus, tada jau visi ima reaguoti, kad reikia pradėti parengtinį tardymą. Tuo labiau kad buvo duomenų, jog žudikai kalbėjo lietuvių kalba. Atrodo, kad visa tai įvykdė mūsų šalies piliečiai. Taip pat teko ieškoti kontaktų su Vokietijos teisėsaugos institucijomis, bet jiems susidarė įspūdis, kad šiam nusikaltimui atskleisti neverta skirti daug dėmesio. Jie manė, kad tai rusų mafijos reikalai, o mūsiškė teisėsauga tik formaliai atliko tyrimą ir nužudymo netyrė. Atidavė bylos kopiją.
Net dabar bandau skatinti, kad tas tyrimas būtų atnaujintas, nes vis dėlto gauta šiek tiek dėmesio vertos informacijos tiriant Kauno Daktarų grupuotės veiklą. Be to, šiuolaikiniai metodai leidžia tirti išsamiau – pėdsakus, tam tikrus daiktus, ir mūsiškė teisėsauga įgijo tam tikrą profesionalumą. Prieš dvejus metus generaliniam prokurorui parašius skundą buvo pranešta, kad jis nagrinėjamas. Deja, atsakymo negauta iki šiol. Tada buvo nutarta, kad reikia iš vokiečių kalbos išversti dokumentus, bet jie iki šiol verčiami… Galiausiai visa tai kažkur įstrigo.“
KGB mokyklos auklėtinis perėjo į verslą
Buvęs G. Pluščiausko verslo partneris S. Čiapas išsiskiria netgi tarp itin spalvingų to meto verslininkų. Tarnybą sovietų kariuomenėje jis atliko Kaune, Žemuosiuose Šančiuose dislokuotame desantininkų dalinyje, vėliau buvo rekomenduotas į aukštąją KGB mokyklą Maskvoje. Ten gavo karinį ir teisinį išsilavinimą, išmoko vokiečių kalbą.
S. Čiapą jo dėstytojai vertino aukštai, todėl jis buvo ruošiamas diplomatiniam darbui, praktiką atlikdavo užsienio šalių ambasadose. Puikiai besiklostančią karjerą nutraukė Lietuvos nepriklausomybės atgavimas. Grįžęs į gimtąjį Kauną S. Čiapas nėrė į verslą. „Jis mokėjo kelias užsienio kalbas, turėjo ryšių užsienio šalyse ir visa tai panaudojo verslui, nes turėjo šeimą, kurią labai mylėjo, tris vaikus, kuriais be galo rūpinosi. Rūpinosi jų ateitimi, o kaip kitaip gali pasirūpinti nei sukaupdamas pinigų ir pasinaudodamas ta galimybe, kuri turbūt nebuvo visai teisėta, – kalbėjo Juozas Rimkevičius, buvęs ilgametis kriminalistas. – Pagal mūsų, teisėsaugininkų, vertinimą, šis žmogus, buvęs žvalgybos karininkas, pasidavė į verslą, nes paprasčiausiai neliko tos šalies, kuriai jis tarnavo.“
Apie S. Čiapą neblogai atsiliepė ir buvęs Daktarų gaujos garsenybės Henriko Daktaro bičiulis, pravarde Kapucinas.
„Tai buvo labai išprusęs žmogus. Kaip ir dėl ko jis susidėjo su H. Daktaru, neįsivaizduoju. Tuo metu visi, kurie darė biznį, juk mokėdavo duokles nusikaltėliams. Nebuvo tokio, kuris nemokėjo. O jei toks ir atsirasdavo, greitai pranykdavo, – atvirai kalbėjo Kapucinas. – Arba jo biznis pranykdavo, jis pasidarydavo niekam neįdomus. S. Čiapas buvo išskirtinai protingas žmogus, o kai buvo tokie laikai, jis negalėjo išsiversti be kriminalo. Jis nebuvo iš tų, kurie privalėjo už sėkmingai įsuktą verslą mokėti vadinamąją dolią (procentą, pelno mokestį banditams. – Red.), bet turėdavo į biznį kažkiek įtraukti H. Daktarą.“
Buvęs generalinis prokuroras, dabar politikas Artūras Paulauskas teigė girdėjęs, kad S. Čiapas Maskvoje buvo baigęs KGB mokyklą, tik šios mokyklos diplomo taip ir negavęs, nes Lietuvoje prasidėjus revoliuciniams procesams jis pasitraukęs.
Sugrįžęs į Kauną ir pradėjęs privatų verslą.
„Tas verslas, matyt, tuo metu negalėjo būti plėtojamas be nusikaltėlių: arba su jais, arba bent jau privalėdavai jiems mokėti duoklę. S. Čiapas su H. Daktaru palaikė labai glaudžius ryšius. Jų santykiai buvo gana draugiški, bendravo ir šeimomis. Jis tarp nusikaltėlių buvo pelnęs nemažą pasitikėjimą“, – pažymėjo A. Paulauskas.
Prabangus kruizas po Viduržemio jūrą
S. Čiapas viską darydavo su užmoju. Greitai suvokęs, kad tuometėmis sąlygomis neįmanoma sukurti stambaus verslo nebendradarbiaujant su banditais, jis ėmėsi žygių šiai problemai spręsti – suorganizavo bendrą verslininkų ir gangsterių kruizą.
„Šio pasiplaukiojimo tikslas buvo suvesti į vieną vietą tuos žmones, kurie atstovavo verslui – legaliam ar pusiau legaliam. Į minėtą kruizą jis sukvietė ir verslą aptarnaujančių banditų atstovus, – prisimena J. Rimkevičius. – S. Čiapo tikslas buvo, kad būtų tiesioginė pažintis, kokie nors pokalbiai. Visa tai sukuria teigiamą, be konfliktų aplinką tolesniam verslui. Tuometis karas su banditais buvo žiaurus. O karo su krauju ir sprogdinimais Kaune niekas nenorėjo.
Jau tada Kaune visi verslininkai bandė susitarti gražiuoju ir galų gale jiems dažnai tai pavykdavo. Tarp jų buvo ne vien tik aiškinimosi, bet ir šaudymų, ir žudymų, ir mušimų, ir išvežimų į mišką ar kabinimų ant medžio, bet galų gale situacija šiaip ne taip truputį buvo subalansuota. Kitur viskas klostėsi kur kas griežčiau. Tame pačiame Vilniuje ar Klaipėdoje tuo periodu buvo gerokai daugiau kraujo, šaudymo, sprogdinimų. Todėl manau, kad šio kruizo suorganizavimas buvo labai gudrus S. Čiapo ėjimas. Tuo jis pasiekė ir kažkokį savo tikslą.“
Nusitaikė į šalies alkoholio pramonę
Užsitikrinus galingiausios Lietuvos nusikaltėlių gaujos paramą, S. Čiapo verslas suklestėjo.
Jo aplinkos žmonių teigimu, paskutiniais savo gyvenimo metais jis alkoholio siuntas pirkdavo milžiniškais kiekiais – laivais tiesiai iš gamintojų Vokietijoje, kur dažniausiai derybas su alkoholio gamintojais vesdavo G. Pluščiauskas.
Netrukus S. Čiapui ir Daktarams vien prekybos alkoholiu pradėjo nebeužtekti – jie nusitaikė į visą Lietuvos alkoholio pramonę.
„Tais laikais H. Daktaras buvo pasiryžęs perimti visą alkoholio pramonės kontrolę, pradedant Alytumi, vėliau Utenos alaus fabriku, „Stumbro“ gamykla. Schemos ten buvo gana paprastos. Tada Anykščiuose, Utenoje faktiškai jau veikė jo kontroliuojamos įmonės. Direktoriai buvo arba jo paskirti, arba jam lojalūs“, – prisimena A. Paulauskas.
Pirmasis, kuris ryžtingai pasipriešino augančios Daktarų alkoholio imperijos plėtrai, buvo „Alitos“ gamyklos direktorius. Pagalbos jis kreipėsi į prokurorus ir į tuometį Alytaus policijos vadovą, būsimąjį Lietuvos policijos generalinį komisarą Vytautą Grigaravičių.
„Gavome duomenų, kad Daktarai skverbiasi į „Alitos“ gamyklą, – pasakojo A. Kliunka. – Buvo žinoma, kad ten atvyko tam tikri tariami verslininkai, o H. Daktaras nieko nekalbėjo, bet vien tik savo buvimu visiems darė poveikį. Po to gamyklos direktorius buvo kviečiamas į Kauną, į jų sambūrius, bet jis jų atsikratė, sakydamas, kad vienas iš tų, kuris reikalauja perduoti realizaciją, tegul atsiskaito už anksčiau patiektus ir neapmokėtus alkoholio produktus. Tiesa, H. Daktaras, S. Čiapas, Vaidotas Stankevičius, pravarde Smauglys (garsus XX a. paskutinio dešimtmečio Kauno nusikalstamo pasaulio veikėjas, kurį samdomo žudiko kulkos pakirto 1998 m. – Red.), vienas buvęs partinis darbuotojas bei kai kurie verslininkai sukūrė platintojų asociaciją.
Šioje asociacijoje buvo reikalavimas, kad, norint į ją patekti, reikia sumokėti stojimo mokestį – tai irgi tam tikra duoklės forma. Po to būdavo suteikiamas leidimas prekiauti, imti prekes iš alkoholio pramonės įmonių tik tiems, kurie yra asociacijos nariai. Pardavus alkoholį, atsiskaičius su įmonėmis, iš to pelno vėl tekdavo dalintis su asociacija. Tada Alytuje buvo pasiūlyta – jeigu kitur asociacijos nariai gaudavo alkoholio, jiems reikėdavo sumokėti 12 procentų, o kas atsisakydavo, būdavo reikalaujama visą realizaciją atiduoti jiems.“
Tokias Daktarų užmačias kuravo aukšti valstybės pareigūnai. Tuomečiam „Alitos“ direktoriui teko atlaikyti savo tiesioginių viršininkų spaudimą. „Yra duomenų, kad H. Daktarui su kitais atvykus į Alytaus šampano gamyklą, jos direktorius sulaukė skambučio iš paties tuomečio žemės ūkio viceministro, kuris tais laikais kuravo alkoholio pramonę. Aiškiai buvo nurodyta, kad atvyks tokie žmonės, todėl tu geriau neprieštarauk ir susitik su jais. Vėliau tas asmuo ne kartą pretendavo į aukštus valdžios postus, o po kiek laiko net buvo išrinktas Seimo nariu.“
Per apklausas nebuvo atviras
Iki šiol neaišku, kokia juoda katė perbėgo tarp S. Čiapo ir H. Daktaro, tačiau vieną gražią dieną verslininkas staiga savo noru pradėjo teikti pareigūnams informaciją apie Kauno Daktarų grupuotę.
„Dabar nebegaliu tiksliai prisiminti, kokia buvo tikroji jų susipykimo priežastis. Bet prisimenu, jog S. Čiapą labiausiai įžeidė ir jis kaip motyvą, kodėl sutiko duoti parodymus, nurodė tai, kad banditai susprogdino jo žmonos grožio saloną. Po to įvykio jis pasakė: „Jeigu jau šitokiais metodais, tuomet aš bendradarbiauju ir dedu ant stalo viską, ką žinau“, – sakė A. Paulauskas.
„Iš pradžių S. Čiapas bandė prokuratūros vadovams skųsti, kad kišuosi į privatų verslą, bet vėliau jis sukonfliktavo su H. Daktaru ir atsiprašė manęs, – prisimena A. Kliunka. – Tada jis pradėjo teikti informaciją apie alkoholio platinimą, apie įmones, kaip čia skirstomas pelnas, kaip grobstoma ar neatsiskaitoma. Mes su juo apie tai ilgai bendravome. Pasiūliau tarp platintojų įterpti netikrą, priedanginę verslo įmonę, kuri galėtų stebėti procesus iš vidaus. Tačiau vienas aukštas to meto pareigūnas, pas kurį nukreipiau S. Čiapą, kažkodėl to nepadarė, priešingai – išklausęs S. Čiapo, ėmė apie jį rašyti pažymas valstybės vadovams.“
Informacijos gausa prokurorus apstulbino. Iki tol dar niekas iš artimiausių H. Daktaro aplinkos žmonių nebuvo sutikęs bendradarbiauti su teisėsauga.
Pareigūnai suprato, kad jų rankose – tikras lobis.
„S. Čiapas buvo, ko gero, pirmasis Lietuvoje, kuris taip atvirai ir tiek daug galėjo papasakoti apie tuo metu egzistavusį Kauno nusikalstamą pasaulį, – pabrėžė A. Paulauskas. – Jis labai sklandžiai ir aiškiai dėstydavo faktus. Tik kai mes spausdavome jį kalbant apie konkrečius nusikaltimus – tarkime, teiraudavomės, kas žudo, sprogdina, gabena kontrabandą, tokią informaciją iš jo dažnai tekdavo plėšti tarsi su replėmis. Kai kada pagalvodavau, kad turbūt ir jis dalyvavęs kai kuriuose epizoduose, tad jam sunkoka viską atvirai pasakoti.“
Teisėsaugininkai suprato, kad S. Čiapas, pradėjęs teikti jiems parodymus, labai rizikuoja, ir ne kartą jį dėl to perspėjo. Tačiau tuomet ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje klestėjusios bendrovės „Agora“ prezidentas į savo saugumą žiūrėjo gana atsainiai.
„Savo iniciatyva ėmiausi rūpintis S. Čiapo apsauga, – teigė buvęs prokuroras A. Kliunka. – Kadangi jis turėjo savo apsaugą, teko pasirūpinti bent jau ginklo išdavimu. Bet tada dėl tokio prašymo pradėjo prieštarauti kai kurie Kauno policininkai. Apie juos mes žinojome daugybę neigiamų faktų, bet niekaip negalėjome pasiekti, kad būtų atleisti iš tarnybos. Jie vėliau patys išėjo, o kai kurie vertėsi bendru verslu su Daktarais. Mano žiniomis, vienas iš jų net važinėjo buvusiu H. Daktaro „Mercedes“.
Mirties nuosprendį S. Čiapas pasirašė tada, kai sutiko liudyti savo apsaugos viršininko, buvusio garsaus kriminalisto Jurijaus Milevskio byloje. Daktarų torpedos (tarp jų buvo ir po daugelio metų Kapucino užpuolime dalyvavęs Darius Mačianskas, pravarde Mačkė. – Red.) pagrobė J. Milevskio automobilį, kurį, tarpininkaujant H. Daktarui, jis vėliau išsipirko. Kaip paaiškėjo vėliau, didžiausia S. Čiapo klaida buvo ta, kad jis atvirai apie viską papasakojo žurnalistams.
Iškart pastebėjo Daktarų braižą
1996-ųjųbalandžio 5-osios rytą trys žudikai iš „Kalašnikov“ automatų paleido 55 šūvius, 44 iš jų pataikė į S. Čiapą. Verslininkas žuvo įvykio vietoje.
Tą pačią dieną operuojamas Kauno klinikose mirė ir vairuotojas V. Varnas.
S. Čiapo žmona Jolanta, sėdėjusi ant galinės BMW automobilio sėdynės, liko gyva tik dėl laimingo atsitiktinumo – matyt, nusikaltėliai jos paprasčiausiai nepastebėjo.
Vidury dienos įvykdytas šaltakraujiškas išpuolis sukrėtė visą Lietuvą. Apie tai pranešė visos šalies žiniasklaidos priemonės.
„Kaip ir Rimanto Grainio susprogdinimas dieną prie Vyriausybės, taip ir S. Čiapo sušaudymas – vienas tokių organizuotų gaujų žudymo būdų, kai siekiama parodyti savo jėgą, – kalbėjo buvęs ilgametis kriminalistas Visvaldas Račkauskas. – Jų tikslas buvo pademonstruoti įžūlumą, t. y. nesiskaitymą su niekuo. Tada jie mąstė taip: reikia – susprogdinsime net Vyriausybės kieme, jei reikia – sušaudysime automobilyje prie namų, nesvarbu, kiek aplinkui žmonių būtų. Tai rodė visišką nesiskaitymą, kad kiti pajustų banditų jėgą.“
Kam naudingiausia S. Čiapo mirtis, kas yra šių žudynių sumanytojai ir užsakovai, visiems buvo aišku iš karto. Abejonių nekilo niekam.
„Iškart supratau, kad tai jų darbas, – prisipažino artimai Daktarų bosus pažinojęs Kapucinas. – Jie manęs net klausė... Mat ten prie S. Čiapo gyveno toks žmogelis, ir jie pamanė, kad jis mano draugas. Kartą pats H. Daktaras paskambino iš kalėjimo ir sako: „Nuvažiuok į Vileiką, ten reikia pakalbėti… Nuvažiavau susitikti su Egidijumi Abariumi (Goga). Šis man sako: „Tu pažįsti tą bachūrą. Reikia ten pas jį į namą įsodinti žmogų.“ Sakau, kaip suprast? Na, ten, sako, Sigis netoli gyvena, reikia truputį pasekti. Tai mane nustebino, nes aš to žmogaus gerai nepažinojau, sykį sveikinausi, bet jokių reikalų su juo nesu turėjęs ar kalbėjęs. Lįsti į tuos reikalus nebuvo jokio noro, tad pasakiau jam, kad aš jo gerai nepažįstu. Perdaviau, kad dėl to verčiau kur nors kitur tegu kreipiasi. Bet paskui, kaip sužinojau, surado jie to žmogaus pažįstamą ir vis tiek savo žmogų įsodino, kuris ir sekė S. Čiapą. Kai Abarius taip pasakė, klausiau: „Sigis jau kažkuo blogas?“ Jis atšovė: „Užkniso, reikia tvarką daryt.“ Kai nutiko tas įvykis, iškart supratau, kokią tvarką jie norėjo padaryti.“
Nepaisant gausybės netiesioginių įrodymų, pareigūnams taip ir nepavyko pasiekti, kad už S. Čiapo nužudymą būtų nuteistas H. Daktaras. Iš trijų žudynių vykdytojų nustatytas buvo tik vienas – Aleksandras Solomka, pravarde Saša Somas. Jam bausmės irgi pavyko išvengti, nes 1999-ųjų pabaigoje labai įtartinomis aplinkybėmis žuvo per autoavariją Lenkijoje.
Paskutinėje Daktarų gaujos byloje vienas iš netikėtai atsiradusių liudytojų ėmė pasakoti, kad S. Čiapo žmogžudystė galėjo būti finansuojama ne iš bendros Daktarų kasos, o dar vieno garsaus kauniečio verslininko V. Jakučio lėšomis.
V. Jakutis su S. Čiapu buvo bendramoksliai – mokėsi vienoje Kauno vidurinėje mokykloje. Nors ir nedraugavo, sutardavo jie neblogai, kol praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje pradėjo konkuruoti alkoholio prekybos versle.
