Mažiausios biurokratijos šalis turi dar vieną ypatybę, kuri skiria Airiją nuo buvusio viešpaties-Jungtinės Karalystės, ir kuri gali rūpėti Keltų tigro pamokas studijuoti linkusiems Lietuvos politikams. Airijos ekonomikos šuolis buvo lydimas visuomenės, ypač tos jos dalies, kuri dar nesenai buvo vadinama darbininkų klase, sąmoningumo bei savigarbos stiprėjimo. To reiškinio geriausias įrodymas- tai ne tik stiprios, bet ir konstruktyviai veikiančios profesinės sąjungos.
Skirtingai nuo Anglijos, kur prieš kelis dešimtmečius Margaret Thatcher vedamiems konservatoriams kovojant su nepaliaujamais ir chaotiškais streikais profesinės sąjungos gerokai nusilpo, Airijos valdžiai, didžiajam verslui ir darbininkijai pavyko sukurti gana harmoningą klimatą. Britų profsąjungos kadaise nesugebėjo tinkamai susikalbėti tarp savęs, o kas dar svarbiau- konstruktyviai derėtis su valdžia ir didžiojo kapitalo atstovais. O streikų nesėkmės galiausiai pažeidė patį profesinių sąjungų autoritetą. Todėl pastarųjų kelių dešimtmečių britų ekonominio atsigavimo istorijoje profesinių sąjungų vaidmuo geriausių atveju buvo prieštaringas ir antraeilis.
Airijos atvejis rodo, kad neo-liberalizmas nebūtinai primena laukinį kapitalizmą ir nežabotą individualizmą. Kokios aplinkybės tai lėmė, kaip klostėsi naujieji socialiniai santykiai šioje šalyje šiandien yra įdomus, tyrinėjamas ir aprašinėjamas klausimas. Keltų tigro šuolis pasižymėjo tuo, kad jis nebuvo lydimas streikų ir didesnių darbo ir kapitalo susidūrimų. Akivaizdu, kad negana paties ekonominio augimo fakto, kad atsirastų visuomeninė darna. Lietuvos ir kitų posovietinių Baltijos šalių raida per paskutinius penkerius metus taip užtarnavo tigrų vardą. Tačiau mūsų ir kaimynų kraštuose pelno normos ir darbo užmokesčiai rutuliojosi ne itin lygiagrečiai. Štai ir dabar, pasaulinis (ir europinis) maisto kainų augimas iš atokiau atrodo gerą nešanti naujiena žemės ūkio ir sūrio kraštui. Tačiau nepanašu, kad Rokiškio ar Telšių pieno perdirbimo įmonių darbininkai tai jaučia savo piniginėse. Girdėti ir pieno supirkimo kainų mažėjimo atgarsiai.
Airijos profesinės sąjungos ir jų vadai pasirodė itin profesionaliai. Valdžios, privataus verslo ir profesinių sąjungų atstovai sukūrė gerai funkcionuojantį ir tolimesnę ateitį lemiantį trikampį. Todėl net nekilnojamo turto ir finansų krizės dvelksmui stiprėjant, augant nedarbo procentams Dublino gatvėse nesijaučia didesnio nerimo. Bent iki šiolei tiek platesni airių sluoksniai, tiek profesinių sąjungų aktyvistai neburbėjo prieš imigrantus iš Vidurio Rytų Europos. Lietuviai taip pat galėtų paliudyti, kaip skiriasi požiūris į juos britiškoje Šiaurės Arijoje ir Airijos Respublikoje. Bent iki šiol.
Ir dar vienas dalykas, susijęs su minėtomis aplinkybėmis. Didesnis visuomenės solidarumo laipsnis ir socialiai jautrus verslas yra lemtinga gyvenimo kokybės sąlyga. Susiorganizavę, savo primityvų privatizmą gebantys įveikti, atrandą energijos ir laisvanoriškos veiklos motyvų žmonės jaučiasi geriau. Kaip sako didelis pilietinės visuomenės teoretikas Robert D. Putnam, labai panašu, kad tokių žmonių fizinė sveikata yra geresnė ir amžius ilgesnis. Verta apie tai pagalvoti Lietuvoje, kur artėjančių Seimo rinkimų vasara graso vien vaizdų ir įvaizdžių žaidynėmis.
