Airijos laimėjimai neabejotinai yra ryškiausias XX amžiaus pabaigos Europos ekonominės istorijos fenomenas. Lietuviai keltų tigro pavyzdį mini ne ką rečiau, kaip estų. Prieš stojant į Europos Sąjungą Airija buvo minima gal net dažniau nei Estija. Jei pasisekė jiems - šimtmečius kolonistų priespaudą ir pažeminimus kentusiems, tai turi pasisekti ir mums. Lietuvos politinio horizonto žvaigždėms, neskiriančioms visuomenės raidos keistenybių nuo gamtos dėsnių, to ir pakako. Panašiai kai kuriems mūsų politikams pakanka paskaityti vieną kitą socialinių teorijų autoritetą (pvz. Huntingtoną), kad pasakytų: viskas aišku, Lotynų Amerikos pavyzdžiai rodo, kad Lietuvoje bus taip ir taip. O kuomet viskas aišku it dėsniais perdėtai įtikėjusiam gamtininkui, net dirbti nebereikia: viskas vystosi savaime.
Prabilus apie keltų tigro pamokas, visų pirma norisi kreipti dėmesį į tokius reiškinius, kurie kaip tik perša mintį, kad Lietuvoje savaime neatsitiks tai, ką buvo lemta išgyventi Airijai. Tai, kas atsitiko vienai ekonomikai ir valstybei, nebūtinai galios kitai. Tai geriausiu atveju tikėtina perspektyva, ir tai tik tuomet, jei daugybė reikalingų sąlygų bus išpildyta, jei daugybė sąmoningų darbų bus atlikta. Vieno krašto politikos sėkmė nesuteikia jokios garantijos kitam kraštui.
Pirmiausiai pradėčiau nuo teiginio, kad svarbiu Airijos sėkmės varikliu buvo ryžtas eiti neoliberalizmo keliu, kurį pasirinkusi valstybė stengiasi išlikti konkurencijos ir visuomenės laisvių garantu. Ne smulkmeniškai valdyti, o prižiūrėti kad niekas (ypač jos vardu karaliaujantys) nedrumstų laivės ir konkurencijos pagal taisykles. Tai reiškia, kad daroma viskas, kad būtų galima daryti viską, ko įstatymas nedraudžia. Airija yra kraštas, kuriame sauja aukščiausio rango nepakeičiamų biurokratų ir patarėjų niekaip negalėtų uzurpuoti viešojo gėrio vaizdinių. O kuomet užkertama galimybė rutuliotis paranojiškiems administravimo galios reiškiniams, galima drąsiai mažinti valdymo aparatą ir išlaidas. Dėl to Airija yra bene mažiausios biurokratijos šalis Europos Sąjungoje.
Lietuvai tiesiog nepasisekė. Lietuvos valstybės tarnybos įstatymas buvo parengtas kartu su frankistinių polinkių ispanų ekspertais. Jei europietiškos pagalbos konkursas būtų pakrypęs link airių, gal būtume gyvenę kitaip. Gal mūsų demokratijos kokybė nebūtų atrodžiusi it lietuviškai šnekančių rusų (Lietuvos Prezidento patarėjos N.Putinaitės mėgstamas terminas) politinės civilizacijos produktas. Tačiau posovietinei biurokratijai, jos mentalitetui tas įstatymas tiko kaip raktas į rojaus duris. Ir buvo lyg mirtinas bučinys, pasiųstas laisvos visuomenės ateičiai.
Neoliberalinių polinkių ekspertas (o tokiu laikyčiau Airijos nacionalinio universiteto profesorių Robą Kitcheną - 13 knygų, skirtų Airijos socialinei ir ekonominei raidai, autorių) čia pradeda istoriją apie keltų tigro šuolį. Profesorius (beje, anglas) su ramiu susižavėjimu pastebi, kad Jungtinei Karalystei priklausančioje Šiaurės Airijoje yra 29000 valdininkų. O štai daug kartų didesnėje Airijos Respublikoje - tik 27000. Čia ir yra šuo pakastas, nes valdininkijos galia ir šios rūšies gyventojų skaičius yra atvirkščiai proporcingas visuomenės laisvei. Pabandykime gyventi taip, kad būtų galima viskas, ko nedraudžia įstatymas.
Lietuvos biurokratijai kuriant tik jai vienai prieinamą pasaulį, viešai deklaruojamiems liberaliosios demokratijos principams paliekama erdvė labiau ima panašėti virtualią arba žaidybinę tikrovę. Tai, ką paprasti žmonės ir visuomenė pajėgia suprasti ir pasirinkti jų akyse (ir jų dėka), virsta tik menkaverčio pasityčiojimo objektu. Be sparnų ir be galios. Beje, lietuviškai rusiška patirtis rodo, kad be demokratijos virtualiai tikrovei dar priklauso sportas, pramogos, muilo operos ir kartais net knygų pasaulis.
