Žiniomis apie natūralią kosmetiką ir valgomus laukinius augalus ji dalijasi paskaitų ir praktinių užsiėmimų metų, kuriuos veda mokyklose ir įvairiose bendruomenėse, o karantino metu ir virtualioje erdvėje.
„Pagrindinė mano veikla yra pasakoti kitiems apie augalus, augančius mūsų kiemuose, miškuose, pasakoti apie tai, ką galime rinkti gamtoje ir panaudoti sveikatos stiprinimui. Noriu atkreipti žmonių dėmesį, kokią nuostabią gamtą ir turtingą augmeniją mes turime“, – pasakoja žolininkė.
Augalus mėgo nuo vaikystės
K. Šilinskienė augalais pradėjo domėtis būdama vos ketverių. Todėl, tikriausiai, nenuostabu, kad ir mokykloje įdomiausios pamokos jai buvo biologija, chemija ir fizika, tad moteris netgi svarstė studijuoti mediciną. Tačiau nusprendusi pasirinkti tuo metu, kaip ji sako, madingesnę specialybę, baigė verslo studijas Vilniaus Didžiojo universitete.
Vėliau ji dėstė Šiaulių universitete, bet gyvenimas greitai pasisuko kita linke ir, kaip ji sako, stojo į savo vėžes, nes moteris susilaukė pametinukų ir tapo trijų vaikų mama. Tai paskatino K. Šilinskienę prisiminti savo aistrą augalams ir jie tapo neatsiejama jos gyvenimo dalis.
„Teko atsigręžti į save, į savo ankstesnius pomėgius, pažiūrėti į augalus, pradėti juos naudoti. Mano vyriausiai dukrai dabar yra keturiolika metų, tai tiek laiko jau ir turiu savo konkretų kelią.
Ėjau, skyniau šermukšnių uogas, žiūrėjau, ką iš jų galima padaryti, kaip jos išsilaiko. Kiekvienais metais pažįstu vis daugiau tų augalų ir nėra taip, kad per metus ar kelis galima apie tai išmokti. Tų žinių kasmet atsiranda vis daugiau, ypač, kai daliniesi su kitais“, – pasakoja ji.
Savo slapyvardį – Naktižiedė – moteris pasirinko taip pat neatsitiktinai – pasak Kristinos, šios vaistinės žolės pavadinimo reikšmė simboliškai atitinka ir jos pačios gyvenimo būdą.
„Naktižiedė – kukli bei stipri vaistinė žolė, paplitusi ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Be to, ji žydi naktį. Aš, pradėjusi savo veiklą, dirbdavau naktimis, kai vaikai sumigdavo. Ir gimiau prieš 40-imt metų, gražų birželio vidurnaktį“, – paaiškina ji.
Didėja žmonių domėjimasis augalais
Ne tik domėtis laukiniais augalais, bet ir dalintis savo žiniomis apie juos, moteris nusprendė prieš aštuonerius metus, kai iš savo gimtojo Akmenės miesto atsikraustė gyventi į Kelmės rajone esantį Butkiškės kaimą.
Šypsodamasi moteris pasakoja, kad iš pradžių žmonių susidomėjimas nebuvo itin didelis – daugelis kreivai žiūrėjo į tai, kad ant savo kasdienio ar šventinio stalo galime dėti ką tik laukuose ar pievose nuskintus augalus.
Tačiau žolininkė sako pastebinti, kad žmonės kasmet vis labiau domisi laukiniais augalais ir jų panaudojimu buityje bei stiprinant sveikatą:
„Puikiai atsimenu pirmą paskaitą Kelmės dvare per Žolines. Kai pasakojau, kad galima valgyti dilgėles, žmonės kraipė galvas. Dabar kiekvienais metais tas domėjimasis vis didėja.
Žmonės vėl atsigręžia, ragauja, išbando ir netgi sodinasi, pavyzdžiui, dilgėles savo gėlynuose ar vazonuose ant palangės.“
Žolininkės nesistebi, kad vis daugiau žmonių išdrįsta laukinius augalus naudoti ir ruošiant maistą, nes juos galėtume pastebėti visų geriausių pasaulio restoranų lėkštėse.
„Ši tendencija jau labai seniai yra pasaulyje. Garsiausiuose pasaulio restoranuose patiekiamas laukinis maistas: visokie spygliukai, kadagio uogytės, manau, tai irgi turėjo įtakos, kad ta tendencija atėjo ir pas mus po kažkiek laiko“, – svarsto pašnekovė.
Karantino metu moteris apie laukinius augalus ir jų panaudojimo būdus pasakoja internetinių mokymų „Gilyn į gamtą“ metu. Anot jos, šio pavadinimo idėja gimė nuo lietuviško posakio „Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių“:
„Tai atskleidžia ir visą mokymosi apie valgomus laukinius augalus procesą – kuo daugiau mokaisi, tuo daugiau sužinai.“
Augalų galima rasti ir žiemą
Tikriausiai daugelis įsivaizduoja, kad pasivaikščioti po laukus ar pievas ir prisirinkti įvairių žolelių įmanoma tik pavasarį ar vasarą. K. Šilinskienė skuba tam paprieštarauti – žiemą gamtoje taip pat gausu naudingų augalų, o kai kurie, šaltuoju metu, turi netgi daugiau vitaminų ir kitų naudingų savybių.
„Po šalčio, žiemą, visi spygliuočiai sukaupia daugiau vitaminų, pavyzdžiui, vitamino C. Labiausiai tinkamas valgyti spygliuotis yra pušis. Pušų spygliai yra atsinaujinantis išteklis.
Reikėtų po truputėlį nuo kiekvienos jaunos šakutės prisirinkti tų spygliukų ir galima juos vartoti maistui ir žalius. Per vienus mokymus darėme salotas su spygliais ir topinambais.
Taip pat sutrynus pušų spyglius su vandeniu išeina puikūs gėrimai.Tereikia spyglius užpilti vandeniu, susmulkinti virtuviniu smulkintuvu ir nukošti“, – pasakoja K. Šilinskienė.
Žolininkė atskleidžia ir dar vieną, tikriausiai daug kam negirdėtą, spyglių panaudojimo būdą – pabarstukų gamybą iš pušų, kadagio spyglių ir uogų.
Norite išbandyti? Žiemą surinktus spyglius sudžiovinkite ir sumalkite – štai ir viskas. Pasak K. Šilinskienės, tokius sumaltus spyglius galima naudoti kaip prieskonius ar pabarstukus ant duonos:
„Spygliukus reikia sudžiovinti džiovyklėje ir sumalti kavamale. Juos galima naudoti kaip prieskonius, dėti į kitus džiovintų prieskonių mišinius. Jie puikiai dera su kmynais ir mėtomis arba kitais daržo žalumynais. Taip pat puikiai tinka kaip pabarstukai ant duonos su sviestu.“
Karantinas – puiki proga pradėti domėtis augalais
K. Šilinskienės teigimu, kitas spygliuotis – eglė – taip pat turi naudingų savybių, tačiau jos spyglius geriausia naudoti tik grožio procedūroms, mat maisto gaminimui jie nėra tinkami:
„Eglė nėra tokia valgoma, turi daug dervų. Su eglės spygliais ir jų ištraukom tepdavo plaukus, galvos odą“, – nurodo žolininkė.
Pašnekovė priduria, kad žiemos metu lauke taip pat rastume ir juodų kadagio uogų bei liepų pumpuriukų, kuriuos galima valgyti. Pasak žolininkės, karantinas yra puiki galimybė pasidomėti, ką naudingo galime rasti gamtoje.
„Dabar vienintelė pramoga pabuvimas gamtoje, miške ir tai yra puiki proga pasivaikščioti ir pamatyti, ką mes galime parsinešti namo.“
Paklausta, ar jos vaikai taip pat domisi laukiniais augalais ir noriai valgo iš jų pagamintus patiekalus, K. Šilinskienė šypteli ir atsako, kad jos vaikai – itin smalsūs, todėl įvairūs laukiniai augalai juos lygiai taip pat kaip ir mamą labai domina.
„Juk mes, kai buvome vaikai, irgi traukdavome smilgas ir valgydavome jų galiukus. Ir aš skaičiau mokslinius straipsnius apie valgomų laukinių augalų naudojimo tendencijas pasaulyje, tai juose mini tai, kad vaikai yra labai smalsūs ir jie mielai visko ragauja.
Ir mano vaikai ragauja ir tai, ką aš paruošiu, vaikai auga su tomis žolėmis. Jie visada mielai padeda man jų prisirinkti. Ypač mėgsta kiaulpienių sirupą, todėl vasarą mielai eina ir renka kiaulpienių žiedus“, – džiaugiasi moteris.
