„Niekada neįsivaizdavau, kad galėčiau gyventi kaime. Nejutau potraukio žemės darbams. Net nuvažiavusi pas tėtį į vienkiemį nueidavau tik iki šiltnamio nusiskinti agurko ar pomidoro. Dabar po mūsų kiemą vaikštinėja vištos, ganosi ožkos. Be to, turime du šunis ir du kačiukus“, – linksmai kalba Valentina.
Moters gyvenimas ilgą laiką klostėsi sėkmingai. Ji turėjo savo verslą – siuvyklą, alaus barą. Viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai Valentina neteko kojos. „Tarsi lygioje vietoje susilaužiau koją. Vėliau prasidėjo osteomielitas, kaulas pradėjo pūti. Medikams teko koją amputuoti aukščiau kelio. Kol gulėjau ligoninėse, praradau verslą. Sukauptos santaupos išėjo gydymui, vaistams“, – prieš keturiolika metų nutikusią istoriją pasakoja pašnekovė.
Valentinos vyrui negalia nustatyta gerokai anksčiau – jis serga Parkinsono liga. Tuo metu, kai moterį ištiko nelaimė, trys vaikai dar buvo maži. Laimė, į pagalbą atskubėjo Valentinos mama. Specialistų pagalbos kauniečiai sako taip ir nesulaukę.
Savivaldybė nepadėjo
Medikams sunkiai sekėsi Valentinai pritaikyti protezą, jai teko sėsti į neįgaliojo vežimėlį. Šeimos butas buvo visai nepritaikytas. „Mūsų medinis namas Vilijampolėje avariniu pripažintas bemaž prieš keturias dešimtis metų. Butas, kuriame ir užaugau – antrajame pastato aukšte, vos 30 kv. m, be centrinio šildymo. Patiems tekdavo atsinešti malkų. Laiptai – mediniai, siauri, be aplinkinių pagalbos niekur negalėdavau išeiti. Tai labai apsunkino darbo paieškas“, – sako pašnekovė.
Vis dėlto moteris kabinosi į gyvenimą – lankė profesinės reabilitacijos kursus, bandė dirbti paštininke, vėliau – pavėžėja. Išsilaikyti ilgesnį laiką darbe jai nepavykdavo, nes labai suprastėdavo sveikata, savijauta.
„Nusileisti laiptais, net padedamai vaikų, buvo labai sunku. Tekdavo stipriai remtis viena ranka, dėl to ją nuolat skaudėdavo. Abiejų su vyru, kuris vaikšto tik su vaikštyne, dienos dažniausiai bėgdavo tarp keturių sienų. Pagalbos iš Kauno miesto savivaldybės taip ir nesulaukėme, nors daug kartų rašėme prašymus pritaikyti būstą. Atsakymas visada būdavo vienas – to padaryti neįmanoma. Nors manau, kad norint tikrai būtų galima įtaisyti keltuvą iš lauko pusės“, – sako Valentina.
Šeima prašė, kad jų turimas privatizuotas būstas būtų pakeistas į kitą, savivaldybei priklausantį to paties namo pirmajame aukšte. Atsakymas taip pat būdavo neigiamas. V. Teleišienė vis dar nenuleidžia rankų – tikisi, kad keltuvas jų name bus įrengtas: „Kol gyvename dviese, vienkiemyje mums gerai. Jei kuris nors atguls ant patalo ar iškeliaus anapilin, vienam tvarkytis bus sunku. Tada kuriam nors iš mudviejų gali tekti grįžti į Kauną.“
Socialinių įstaigų klientų vežiojimas.
Maisto pristatymas.
Neįgaliųjų pavėžėjimas ir palydėjimas.
Pagalbos ranką ištiesė vaikystės draugė
Apie sunkią kauniečių padėtį perskaičiusi spaudoje, į pagalbą atėjo J. Naruševičiūtė. „Kartu su Jolanta augome tame pačiame kieme, buvome pažįstamos nuo vaikystės. Ji pasiūlė apsigyventi jos tėvų paliktoje sodyboje“, – pasakoja moteris.
Vienkiemis, kuriame apsigyveno kauniečiai, yra prie Kulautuvos, labai gražioje vietoje, netoli kelio ir autobusų stotelės. Namo viduje – keturi kambariai, didelė virtuvė su kaimiška krosnimi, ant kurios pagamintas maistas Valentinai ypač gardus.
Erdvę nebuvo sunku pritaikyti judėti neįgaliojo vežimėliu. Giminaičiai sutvarkė sanitarinį mazgą, suvirino nedidelį lieptelį. „Kai reikia, pasidedu lieptelį ties slenksčiu, išvažiuoju į lauką ar parvažiuoju namo. Slenkstis – vos penkių centimetrų aukščio, tokį įveikti nesunku ir vyrui su vaikštyne“, – šypsosi Valentina.
Vos apsigyvenę kaime, buvę kauniečiai parašė skelbimą feisbuke prašydami žmonių dovanoti vištų, ančių, ožkyčių ar avyčių. Išsyk atsiliepė viena šeima, atvežė penkias ožkytes. Matydami, kad negalią turintiems sutuoktiniams gali būti sunku jomis pasirūpinti žiemą, laikinai jas parsivežė namo. Dabar, pavasarėjant, ožkytės vėl ganosi kieme. „Jos labai mielos, sekioja iš paskos tarsi šuniukai. Nežadame jų melžti ar dauginti – laikome gyvūnėlius tam, kad nugraužtų žolę aplinkui“, – aiškina Valentina.
Jos teigimu, su vaikštyne vaikštantis vyras nesunkiai apeina ūkį, pašeria gyvūnus. Judėjimas jam – sveikata. Moteris taip pat jaučiasi gerokai savarankiškesnė nei buvo Kaune: „Nesunkiai išeinu į kiemą, sėdu į automobilį ir važiuoju ten, kur man reikia – į parduotuvę, į Kauną pas vaikus. Čia nėra spūsčių, todėl viską gali pasiekti greitai ir patogiai.“
Valentina pasidžiaugia, kad šiais metais Nyderlanduose gyvenanti dukra Kalėdų proga pradžiugino šeimą, dovanojusi visiems išvyką į Egiptą, Hurgados kurortą: „Ten išbandžiau viską – ir nardžiau, ir važinėjau keturračiu, ir jodinėjau kupranugariu. Pamiršau apie savo negalią. Visiems mums išvyka paliko daug gražių įspūdžių, suteikė jėgų ilgam.“
Vienkiemyje Teleišos jaučiasi ramūs ir laimingi. Į sodybą atklysta stirnų, kitų laukinių gyvūnų. Tiesa, ne visada jie elgiasi draugiškai – Valentina pasiguodžia, kad neseniai jų vištą užkapojo plėšrusis paukštis.
Turi daug veiklos
Veiklos vienkiemyje netrūksta, tik spėk suktis. Aplink sodybą – daug žemės, pavasarį kauniečiai žada sodinti daržus, aplinką papuošti gėlėmis. Sėklas, svogūnėlius pavasariui Valentina kaupia jau dabar, retesnių atsiunčia Nyderlanduose gyvenanti dukra. Greta – ir didžiulis senas sodas su vaismedžiais ir vaiskrūmiais. Uogų, obuolių Teleišos neįveikia patys – rašo skelbimą kviesdami žmones atvykti ir išsiskinti gėrybes.
Kaune likę sūnus ir jaunėlė dukra – dažni svečiai sodyboje. Jie atvažiuoja ne tik savaitgaliais, bet ir vidury savaitės, padeda sukasti žemę, nuravėti daržus. Ir pati Valentina mielai suleidžia rankas į žemę. Ji jau sugalvojo, kaip galėtų įvažiuoti į daržą neįgaliojo vežimėliu – tereikia tarpus tarp lysvių iškloti guma.
Atvykusi į Lietuvą, pas Teleišas užsuka sodybos šeimininkė Jolanta. Visam laikui grįžti į Lietuvą ji nežada, todėl patenkinta, kad vienkiemis turi naujus šeimininkus, negriūva ar neniokojamas likęs be priežiūros.
Valentina pasidžiaugia, kad paramos, pagalbos šeima sulaukia ir iš visai nepažįstamų žmonių. Pamatęs laidą per televiziją, vienas žmogus padovanojo hidroforą, kad šeima galėtų namuose įsirengti vandentiekį.
„Kol pati turėjau verslą, dirbau ir uždirbau, stengdavausi padėti kitiems. Gal todėl ir pati nesigėdiju prašyti žmonių pagalbos. Labai daug mūsų šeimai padėjo visai svetimi žmonės – kol vaikai buvo maži, dovanodavo batų, drabužių, labdaros fondai rėmė maistu. Kartais vaikai mane subara, kad „prašinėju“, tada jiems atsakau: pagalbos prašyti negėda. Gėda meluoti ir vogti. Įsitikinau: aplink yra daug gerų, padėti linkusių žmonių“, – pabrėžia Valentina.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
