Šiandien, jeigu tik išsakoma kritika, kad nepriklausomoje Lietuvos valstybėje per 20 metų piliečiai ir tauta vis dar neturi jokios įtakos valdžiai, juo labiau tokios, kokią savo laiku turėjo Sąjūdis, tuoj matai, kaip nudžiunga dabartinė opozicija bei jos šalininkai ir pradedar reikšti nepasitenkinimą dabartinės valdančiosios koalicijos atstovai ir jų rėmėjai. Bet juk kalbama ne tik apie šią dieną ir apie šią valdžią, o apie valstybę, kuri atkurta, tautos Sąjūdžio išdavoje egzistuoja jau 20 metų, bet per visus tuos metus nedaug kas padaryta, kad Lietuvos gyventojai jaustųsi čia šeimininkais, žinotų, kad čia yra gerbiama tauta su jos istorija, kultūra, tradicijomis bei piliečių teisės ir įstatymai, kaip parašyta Lietuvos Konstitucijoje.
Priekaištų šiai valdžiai galima būtų pasakyti tik dėl to, kad po laimėtų rinkimų ji, išskyrus LEO LT panaikinimą nieko daugiau nepadarė. Tik nuolat kalba apie savo nuopelnus, kad valstybės neištiko finansinė krizė ir būsimas reformas valstybėje, kurių nelabai ir matosi. O jeigu ir užsimojo kažką padaryti sveikatos apsaugoje ar švietimo srityje, tai šie žingsniai kelia daug abejonių. Visa kita gali likti tik kalbos, jeigu ši Vyriausybė bus pakeista, nes opozicija vis labiau rodo savo vienijimosi ženklus ir parengė bendrą veiksmų programą. Tada jau tektų apgailestauti, kad neįvykdyta tai, kas gražiai surašyta dabartinių valdančiųjų partijų programose, nes laiko valdžioje turėta daugiau nei metus. Bet, matyt, bent jau iki šiol trūko ir politinės valios.
Žinoma, kalbant apie konservatorių partijos indėlį į Lietuvos politinį gyvenimą dar reikėtų prisiminti keturis metus, kai jie buvo valdžioje, užbaigdami XX amžių, nor šios partijos politikai dabar tvirtina kad už premjerų konservatorių Gedimino Vagnoriaus ir Rolando Pakso valdymą jie atsakomybės neneša, nes anie išdavė jų pasitikėjimą. Deja, Lietuvos politikoje yra taip, kad tu gali ateiti nusiteikęs padaryti kažką gero, paremti kažkokį asmenį ir jo idėjas, o vėliau jis, o ne tu atlieka veiksmus , kurie išduoda jūsų ankstesnius sumanymus ir bendrą pasitikėjimą ir tada jau nesinori prisiimti atsakomybės už tai, ką jis padarė. Tokį jausmą yra pajutęs ne vienas žmogus atsidūręs Lietuvos politikoje, po kurio į tą pusę nesinori ilgai žiūrėti.
Neabejoju, kad tai pajuto ne vienas konservatorių ar socialdemokratų partijos narys, įskaitant tada, kai pastaroji partija dar vadinosi Lietuvos Demokratine darbo partija, tačiau, nepaisant akcento jos pavadinime į darbo žmogų ir demokratiją, davė pradžią oligarchijos gimimui Lietuvoje ir padėjo korumpuoto politinio gyvenimo pamatus. Tada ir atsirado posakis: vsio zakonno, išsakytas tuometinio partijos, o vėliau šalies vadovo lūpomis, kuris reiškė tik viena: kai savi vagia, viskas yra teisinga. Tuo laiku priimti įstatymai, atvėrę kelius prichvatizacijai, o vienetines bylas, kur įsimaišė to meto vadovybei artimi asmenys numarino senatis ir niekas nepasidomėjo, kur dingo EBSW turtai, kurie nutekėjo, matyt, ir į to meto valdžios kišenes.
Ar LDDP, o vėliau ir socialdemokratų valdymo laikotarpis taip pat neskatino puvimo valstybėje, kurio pasekmes šiandien jaučiame? Tai, ar verta galvoti, kad visuomenės aktyvumas pasitarnautų šioms partijoms? Juk būtų įvertintas visų valdžioje buvusių partijų indėlis į valstybės gyvenimą, kartu siekiant su padoriaisiais politikais, kurių yra kiekvienoje partijoje, kurti Lietuvą apie kurią svajojome Sąjūdžio metais.
Yra opozicijoje partijų, kurios teigia, kad tik jos gali sukurti teisingumą Lietuvoje, nes visą laiką valdė tik kiti: konservatoriai ir socialdemokratai. Bet šios partijos, tarp kurių ypač išsiskiria Tvarka ir teisingumas, gavo valdžią ne vienoje savivaldybėje ir žvelgiant į jų veiklą ten, galima spėti, koks būtų valdymas visoje Lietuvoje. Kaip nebūtų keista, būtent politikai iš partijos, kur pavadinime akcentuota tvarka ir teisingumas, dažniausiai patenka į Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) tinklus savivaldybėse. Kai STT erelis ėmė negailestingai daužyti savivaldybėse savo garsiai skelbtą teisingumą pamynusius tvarkiečių erelius, tapo aišku: pūna ir naujos partijos.
Kaip ten bebūtų, ne tvarkiečiams turėtų tekti laurai už korupcijos skatinimą savivaldybėse. Čia nepralenktas iki šiol lyderis yra buvęs liberalcentristų vadovas Artūras Zuokas. Po šio politiko valdymo Vilniaus mieste ne vienas žmogus, gal anksčiau ir laikęsis principo, kad valdžioje vogti negalima, pagalvojo, kad taip elgtis būtų neprotinga, nes nežinia, ar kada į valdžią kitą kartą sugrįši, o save ir šeimą, apsirūpinus likusiam gyvenimui, pačiam nieko neatsitinka. Ir partija žiūri pro pirštus, jeigu ir jai parūpini pinigų. Todėl tvarkiečių valdymo grimasas Vilniaus savivaldybėje, o dabar konservatoriaus mero Viliaus Navicko valdymą, matyt, galima laikyti ir nebaudžiamumo už ankstesnius tamsius valdžios darbus išdava.
O, jeigu valstybės institucijos įsisuktų ir konrabandininkų bei politikų santykius? Pažiūrėjus į savivaldybių rinkimų rezultatus pasienio regionuose su Kaliningrado sritimi, aišku, kurių partijų politikai laimėjo daugumą vietų ten ir yra valdžioje. Ar tų rajonų merai bei vicemerai nežinojo apie kontrabandos kelius savo regione, nešvarius pinigus versle, kuris yra remiamas kontrabandinių pinigų, o vėliau keliauja, matyt, ir į politikų bei partijų kišenes. Ar viso to nebūtina aiškintis, o gal pakanka, kaip sakė premjeras Andrius Kubilius, dar daugiau padidinti partijų finansavimą iš valstybės biudžeto ir jos nesirems kontrabandos pinigais. Ar tokį požiūrį į kontrabandą ir jos paramą politikams matome demokratinėse Europos valstybėse?
Artėjant kovo 11-ąjai , suvokimas apie tuos valstybėje vykstančius puvimo procesus, apmąstant ir ankstesnę Lietuvos valstybės patirtį ,varė tiesiog į neviltį. Šie blogi darbai neretai užgožė tai, ką gero įvairių profesijų žmonės Lietuvoje yra pasiekę per šituos 20 metų. Neužgožė tik džiaugsmo šalies nepriklausomybe, nes būdami laisvi nuo svetimųjų įtakos, anksčiau ar vėliau su valdžia rasime būdą, kad ji išgirstų. Reikia tik būti visiems aktyvesniems. Daugiau bendrų įvairių asmenybių ir visuomeninių organizacijų pastangų ir bus rasta tokia efektyvi dialogo forma, kad netektų tik rengti demonstracijas, mitingus ir protestus. Matydami tautos ir piliečių valią, ir politikai, kas bebūtų, turės daryti žingsnius, būtinus demokratinei, teisinei valstybei.
Lietuvos žmonių pakilimas kovo 11-osios dienomis, šypsenos, tautinės vėliavos gatvėse ir prospektuose, susirūpinimo kalbos apie valstybės ir tautos ateitį, jaunimo veidai šventinio koncerto metu Katedros aikštėje visa tai rodo, kad puvimas yra apėmęs Lietuvoje tik valdžią, partijas ir politinį gyvenimą, o žmonės, jų valia, kultūros ir mokslo pasaulio autoritetų žodis gali būti ta jėga, suteikiančia valstybei naujos gyvybės.
