Pasiektas susitarimas dėl Reformų sutarties, kurią gruodį pasirašys visų Europos Sąjungos (ES) šalių ir vyriausybių vadovai ir kuri užbaigs ES institucinę reformą, visai neprastas ekonomikos augimas (3 proc. 2006 m. ir, kaip numatoma, 2,9 proc. šįmet), ženklus nedarbo sumažėjimas (8,2 proc.) ir vis dar gerai valdoma infliacija (2,2 proc. 2006 m.) – visa tai teigia, kad ES sugeba spręsti savo problemas.
Dar daugiau – paspartėjo ir darbo našumo augimas. Jei 2000-2005 m. jis augo vidutiniškai 1,2 proc. kasmet, tai 2006 m. jis pakilo 1,5 proc. Kadangi 2006 m. darbo našumas JAV padidėjo 1,4 proc. tai tie metai ES-gai juolab ypatingi – JAV aplenktos net ir pagal šį itin svarbų rodiklį.
Sparčiausiai plėtojosi informacijos ir komunikacijų technologijų (IKT) sektorius – ir tai darė dvigubą teigiamą poveikį visos ES ekonomikos augimui: kėlė bendrą augimo tempų vidurkį ir kartu sąlygojo spartesnį daugumos ūkinės veiklos sričių perginklavimą naujausiomis IKT priemonėmis.
ES ekonomika yra didžiausia pasaulyje. TVF duomenimis 2006 m. jos BVP sudarė beveik 15 trilijonų JAV dol. (JAV BVP buvo 13,2 trln. dol.). Tas gigantiškumas teikia privalumų. Jo dėka yra galimybė sutelkti didžiulius išteklius kryptingai veiklai tiek infrastruktūros projektuose, tiek proveržiui mokslo tyrimų, švietimo, aplinkosaugos srityse.
Kaip visa tai veikia ES ir jos didžiausios kaimynės – Rusijos - santykius?
Natūralu, kad jų tarpusavio prekyba yra smarkiai išplėtota. Ypač ji išaugo per pastaruosius keletą metų, kai smarkiai pašoko energijos išteklių bei kai kurių kitų žaliavinių prekių kainos. ES importas iš Rusijos 2000-2006 m. laikotarpiu daugiau nei padvigubėjo: išaugo nuo 64 mlrd. eurų 2000 m. iki 141 mlrd. eurų 2006 m. Dar daugiau, virš trijų kartų, padidėjo eksportas į Rusiją: nuo 23 iki 72 mlrd. eurų. (Dar smarkiau augo Lietuvos eksportas į Rusiją – nuo 238 mln. eurų 2000 m. iki 1435 mln. eurų 2006 m.; importas padidėjo nuo 1,5 iki 3,7 mlrd. eurų).
Tačiau tarpusavio prekyba labai netolygi. Rusija neturi svarbesnio partnerio nei ES; 54 proc. jos prekybos yra su Sąjunga. Tuo tarpu ES-gai Rusija yra trečias, po JAV ir Kinijos, partneris, prekyba su ja sudaro apie 7 proc. visos ES išorės prekybos. Kita vertus, Rusija turi didžiulį prekybos su ES perviršį: Eurostato duomenimis 2006 m. Rusija eksportavo į ES 141 mlrd. eurų vertės produkciją, importavo 72 mlrd. eurų. Du trečdaliai ES importo iš Rusijos yra energijos ištekliai. 40 proc. dujų importo į ES šalis yra importas iš Rusijos, iš čia taip pat įsivežama 20 proc. į ES importuojamos žalios naftos.
Šie rodikliai žymiu mastu (bet ne visiškai !) paaiškina, kur dingsta ES pasitikėjimas savimi ir jos šalių narių solidarumas, kai pasisukama prie energetinio saugumo klausimų.
Ką tik įsikūręs naujas analitinis centras – Europos tarptautinių santykių taryba – prisistatė pirmuoju savo tyrimu „Galios peržiūra ES ir Rusijos santykiuose“ ir padarė išvadą – nepaisant savo ekonominio potencialo ir karinės galios Europos Sąjunga ėmė elgtis taip, tarsi būtų pavaldi vis labiau savimi pasitikinčiai Rusijai. Šis dramatiškas pokytis galios santykiuose, sakoma pranešime, kyla iš ES nevieningumo ir nepasitikėjimo savimi, bet abu galima pataisyti.
Tyrimo autoriai nustatė, jog ES šalių narių daugumą santykių su Rusija atžvilgiu sudaro dvi didžiausios grupės: dešimt „draugiškų pragmatikų“ (Austrija, Belgija, Bulgarija, Liuksemburgas, Malta, Portugalija, Slovakija, Slovėnija, Suomija ir Vengrija) ir devyni „lediniai pragmatikai“ (Airija, Čekija, Danija, Estija, Jungtinė karalystė, Latvija, Olandija, Švedija ir Rumunija). Dar yra „strateginiai partneriai“ (keturios iš šešių didžiųjų ES šalių narių – Ispanija, Italija, Prancūzija ir Vokietija) ir dvi mažos grupės „ekstremistų“: „Trojos arkliai“ vienoje pusėje – Graikija ir Kipras, „naujieji šaltojo karo kariai“ – Lenkija ir Lietuva – kitoje skalės pusėje (pasikeitus Lenkijos vyriausybei bei turint galvoje atsargią Lietuvos poziciją ši atskira grupė, rašo autoriai, gali netrukus nustoti egzistavusi).
Nesunku atspėti, kad plataus ir kompleksiško tyrimo autoriai galiausiai padaro trivialią, bet logišką išvadą – ES šalys turi rasti bendrą platformą savo santykiams su Rusija. Asimetrinė tarpusavio priklausomybė turi virsti simetriniu dvišaliu bendradarbiavimu.
Ekonominio potencialo atžvilgiu ES ir Rusija nesulyginamos. ES ekonomika yra 15 kartų didesnė; gyventojų ES turi tris kartus daugiau.
Tačiau, kaip pažymi daugelis stebėtojų, Rusija dabar diktuoja savo darbotvarkę santykiuose su ES. Pastarosios nuolaidžiavimas, bandymai veikti pavieniui tik paskatina tokią taktiką. Jei ES šalys narės sugebėtų formuoti bendrą poziciją, jų rankose atsirastų ne vienas galingas poveikio ginklas. Pavyzdžiui, ES šalys galėtų pasiekti, kad Rusija būtų pašalinta iš prestižinės G8 grupės. Jos galėtų nutraukti ES ir Rusijos vadovų susitikimus ir blokuoti Rusijos įstojimą į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO, angliškai – OECD). Rusijos investicijos ES šalių ekonomikose galėtų būti reguliuojamos pagal ES veikiančias konkurencijos (monopolinės praktikos sutramdymo) taisykles.
ES šalių tam tikrą pasimetimą, sunkumus formuojant vienodesnę poziciją sukėlė ekonominės kilmės motyvai ir interesai. Ta pati ekonominė „aura“ klaidina ir skatina Rusiją imperinei, senoviškai jėgos pozicijai tarptautiniuose santykiuose. Taip bus ir ateityje. Problemas kuria ir joms spręsti būdus siūlo pirmiausia ekonominiai procesai atitinkamose valstybėse ir tų procesų diktuojama strategija. Tačiau kokia bus ta strategija - beveik ištisai priklausys nuo ES politikų įžvalgų.
Ekonomikos gigantas – Europos Sąjunga - turi rasti būdų nustoti būti politiniu nykštuku. Antraip gali iškilti alternatyva – tapti ekonominiu nykštuku.
