Kažin ar kam kilo abejonių, kad penkios ar šešios valstybės, kurių teritorija betarpiškai ribojasi su Arkties vandenynu, kada nors į jo turtus pareikš ne tik ekonomines, bet ir karines pretenzijas. Lyg ir logiška: kaip kitaip apginsi savo interesus šiame šalčiausiame Žemės rutulio kampelyje, jei ne karine jėga... Šiuo metu ypač suaktyvėjo Rusija.
Beveik prieš metus „Geopolitika“ jau rašė apie Arkties pavadinimo kilmę, kuri tarsi natūraliai siejama su rusiškąja „meška“. Taigi, viena teorija aiškina, kad keliaujant į šiaurę dangaus skliauto šiaurinis polius vis labiau kyla virš horizonto, kol pasirodo Šiaurinė ir kitos žvaigždės. Jos sudaro du žvaigždynus – Didžiuosius ir Mažuosius Grįžulo Ratus. Daugelyje europiečių kalbų šie du žvaigždynai vadinami Didžiąja ir Mažąja Lokėmis, todėl, pavyzdžiui, graikai šiaurės kraštą ir vadino Arktika (graikų k. άρκτος – meška).
Kita hipotezė teigia, kad meškas graikai dažniau sutikdavo keliaudami į šiaurę, t. y. link Arkties, dėl to visos teritorijos į šiaurę ir buvo vadinamos meškų kraštais... Bet graikams ir visiems europiečiams šiaurė ir rytai sutapdavo su galingąja Rusija. O juk rusų nacionalinis simbolis visada buvo meška. Štai tokie asociatyvūs sugretinimai tarsi suponuoja mintį, kad vienintelė Rusija neva ir yra tikroji Arkties ir jos turtų šeimininkė.
Šios hipotezės labai patiko premjerui Vladimirui Putinui. Kaip savo portale praneša JAV ne pelno siekianti, užsienio politikos tikslus propaguojanti organizacija „Foreign Policy Association“ (http://www.fpa.org/), birželio pabaigoje savo partijos „Vieningoji Rusija“ suvažiavime Jekaterinburge jis kalbėjo: „Mes atviri dialogui su užsienio partneriais, su visais Arkties regiono kaimynais, bet, žinoma, savo geopolitinius interesus ginsime tvirtai ir nuosekliai.“
Ir štai Rusijos gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas neseniai pareiškė, kad šiame regione bus dislokuotos dvi arktinės karinės brigados, greičiausiai Murmanske ir Archangelske, kur jau yra gerai įrengta karinė infrastruktūra. Taip pat statoma nauja jūrų bazė Jamalo pusiasalyje, Sabetos uoste. (Šių metų sausį portale http://www.tatgazinvest.ru/article/995/22/ buvo pranešta, kad „Gazprom“ su japonais čia statys antrą Rusijoje suskystintųjų dujų gamyklą, kuri 2016 m. gamins 15–16 mln. tonų dujų per metus). Iš šių strategiškai patogių punktų apie 2 tūkst. gerai treniruotų specialiosios paskirties karių bet kada galės nuvykti į galimo konflikto rajoną. Jūrų pėstininkus ir desantininkus pastiprins sraigtasparnių, priešlėktuvinės gynybos, raketiniai padaliniai, cheminės ir bakteriologinės gynybos tarnybos. Brigados bus aprūpintos specialiomis, per pelkes, ledynus ir sniegynus galinčiomis perkelti transporto priemonėmis – dvejų grandžių vikšriniais transporteriais „Vitiaz“ ir keturių modelių visureigiais „Petrovič“ (išsamiau apie šią techniką http://www.bolotohod.ru/ ir http://petrovichauto.ru/).
Skelbdamas apie realaus Arkties militarizavimo pradžią, A. Serdiukovas ne be reikalo pridūrė, kad ką tik sėkmingai įvykdytas vienas iš keturių šiemet numatytų trijų pakopų balistinės raketos „Bulava“ bandymų. Ji gali nuskrieti apie 8000 km, taigi, pasiekti atokiausius Arkties kampelius. Iš anksčiau vykusių 15-os paleidimų 8 buvo nesėkmingi, todėl numatyta 2008 m. pradėti serijinė jų gamyba nukelta. „Bulava“ gali nešti iki 10 branduolinių užtaisų, kurie 100 kartų galingesni negu 1945 m. ant Hirošimos numesta bomba (daugiau apie šią raketą http://www.arms-expo.ru/). V. Putinas strateginės ginkluotės modernizavimui per ateinančius 10 metų pažadėjo skirti beveik 800 mlrd. dolerių. Nemaža dalis šių lėšų atiteks Rusijos „nacionaliniams interesams Arktyje ginti“.
Beveik prieš metus rašėme, kad 2010 m. rugsėjį V. Putinas Maskvoje atidarė tarptautinę Arkties ateičiai skirtą konferenciją, kuri vyko pagal pirmą tokio masto Rusijos geografijos draugijos (RGD) parengtą projektą „Arktis: dialogo teritorija“. V. Putinas nuo 2009 m. yra jos globėjų tarybos vadovas, o ministro pirmininko artimiausias sąjungininkas nepaprastųjų situacijų ministras Sergejus Šoigu – RGD prezidentas. Konferencijoje dalyvavo tarpvyriausybinės Arkties tarybos nariai iš Rusijos, JAV, Norvegijos, Kanados, Danijos, Suomijos, Islandijos ir Švedijos – tų valstybių, kurios ribojasi su Arktimi.
Tada Londono „The Times“ pabrėžė, kad akademinis šio forumo pobūdis atsispindi jo pranešimuose apie teritorijų suverenitetą tol, kol atšiaurus jų klimatas neleidžia šiuolaikinėms technologijoms pasinaudoti didžiuliais Arkties gelmių turtais. Tačiau Arkties ir Antarkties ledynai pastaruoju metu tirpsta du kartus greičiau, negu buvo prognozuota, todėl „diplomatinė temperatūra ginčuose dėl šio XXI amžiaus Klondaiko nuolat kyla“, vaizdžiai rašė Londono dienraštis. Rusija, JAV, Kanada ir kitos valstybės bando pagrįsti teisę į dalies dugno nuosavybę, nes jame glūdi milijardai tonų naftos ir gamtinių dujų. (Amerikos geologų apskaičiavimais, Arktis slepia apie 90 mlrd. barelių naftos ir beveik 1,55 trilijono kubinių metrų dujų – trečdalį pasaulinių atsargų).
Rusija tvirtina šį dialogą inicijuojanti, kad surastų konsensusą tiriant šiuos pasakiškus resursus ir išvengiant konfliktų juos išgaunant, be to – išsaugant trapią regiono ekosistemą. Bet iš dalies šis dialogas jau nulemtas: Rusija pareiškė savo teises į dalį Arkties šelfo – povandeninį Lomonosovo kalnagūbrį, nusitęsusį iki pat žemyno. Maskva tvirtina, kad jis yra Rusijos teritorijos tąsa. Jo plotas siekia apie 1,2 mln. kv. km ir prilygsta dešimtadaliui Europos žemyno. Kanados ir JAV ekspedicijos renka duomenis savo pretenzijoms pagrįsti, o Danija ir Norvegija – savo.
Pagal tarptautinę teisę kiekviena iš penkių šalių pretendenčių į Arkties gamtos turtus turi teisę į 200 mylių (320 km) ekonominę zoną, kai ji nutįsta nuo kranto linijos, o kitos valstybės taip pat turi teisę reikšti pretenzijas, jeigu įrodo, kad jų kontinentinis šelfas yra už šių ribų. Rusija savo paraišką į kalnagūbrį Tarptautinei Jungtinių Tautų jūrų konvencijai (konvencija buvo priimta 1982 m. gruodžio 10 d. Montego Bėjuje (Jamaika) pateikė dar 2001 m., bet ji buvo atmesta trūkstant įrodymų. Dabar į JT nesikreipiama, tačiau ginčas verda tarp penkių iš aštuonių pretendenčių į Arkties gelmių turtus, kurie, tiesą sakant, gniaužia kvapą.
Maskva šiuos ginčus mėgina „sustiprinti“ karinėmis priemonėmis. Bet ne ji viena. Kaip rašo „Foreign Policy“, Kanados gynybos ministras Peteris MacKay'us pareiškė, kad netrukus apie 1000 kareivių bus pasiųsta į mokymus šalies šiaurėje, į Bafino Žemę ir Elsmyro salą. Šios pratybos nuo 2007 m. kasmet vyksta kodiniu pavadinimu „Nanuko operacija“ ir šiemet bus skirtos įgūdžiams ginti Kanados interesus šiaurės teritorijoje, prigludusioje prie Arkties vandenyno.
Po Maskvos kariškių pareiškimo sujudo NATO. Italų „Corriere della Sera“ teigia, kad lapkritį Aljanso vadovų susitikime buvo priimtas sprendimas sukurti Mažąją Šiaurės NATO (Mini OTAN Nord), kurioje priešintis Maskvos planams pasiryžusios Danija, Suomija, Švedija ir trys Baltijos šalys. JAV pasiuntinys Norvegijoje Bensonas K. Whitney'us šaltojo karo dvasia pareiškė, kad „mes duosim į dantis ir poliarinėms meškoms, ir rusams“.
Taip pat skaitykite:
