Tai prasidėjo gerokai anksčiau, nei dabar atrodo. Prieš penkerius metus „Soros International House“ anglų kalbos kursuose dėstytoja sugalvojo mums eilinę, ir, jai atrodė, smagią užduotį. Kadangi buvome pradedančiųjų kategorijos (III lygis, prasideda darbas su veiksmažodžių laikais), užduotis nebuvo sunki – susiskirstyti grupelėmis ir, taikant Simple Present, Present Continuous, Simple Past bei Past Continuous laikus, pakalbėti apie savo laisvalaikį.
Kol ratu statėm kėdes, aš karštligiškai galvojau, koks gali būti pats paprasčiausias laisvalaikio objektas. Kursuose nėra nieko nemaloniau, kai kalbi sudėtingiau nei moki: pradedi mataruoti rankomis, geranoriški bendrakursiai ir dėstytojai bando padėti, sakydami visiškai ne tai, ko man reikia, kol galų gale ištinka stuporas. Prieš tai dar prakeiki Lietuvos kunigaikščius, nesugebėjusius užkariauti viso pasaulio – tuomet lietuvių kalba būtų tapusi pagrindinė, – ir ilgam nutyli.
Palankaus objekto nesugalvojau, tad perėmiau iniciatyvą į savo rankas (klausinėti lengviau nei atsakinėti) ir iš kairės sėdinčio mąslaus vyro paklausiau:
- Ką tu darysi savo laisvalaikiu?
Vyras po pauzės atsakė:
- Aš darysiu rankomis mažus daiktus.
Į šaunų, gal kiek lėtą pokalbį įsijungė mergina iš dešinės:
- Iš kur tu darei kai kuriuos mažus daiktus?
Klausimais atakuojamas vyras nesutriko:
- Šiuos mažus daiktus darysiu iš labai, labai kieto... kada šis valgomas daiktas buvo kietas, aš pjausčiau, pjaustydavau jį su rankomis ir su mažu peiliu.
Per pertrauką jau lietuviškai išsiaiškinau tikrą istoriją. Mūsų bendramokslis laisvalaikiu iš sukietėjusios manų košės drožinėja „netsuke“ – mažas japoniško stiliaus figūrėles. Vėliau jas nudažo, nupoliruoja ir nulakuoja – rezultatas, anot drožėjo, būna labai įspūdingas. Patraukė šis hobis vaikystėje, kai pamatė filmą „Krošo atostogos“. Kalbantis paaiškėjo dar šis tas – bepjaustant figūrėles pomėgis išsiplėtė, žmogus pradėjo kolekcionuoti originalias „neckes“, trofėjų ieško net Maskvoje, Peterburge, Varšuvoje ir Rygoje. Taigi suakmenėjusios manų košės dirbiniai iš tikro buvo tik laisvalaikis.
Kai pašnekovo paklausiau, ką dirba ne laisvalaikiu, atsakė, kad jo nedidukas verslas juda normaliai, pavaldiniai dirba, ir jis nusprendė pailsėti.
Prisipažinsiu – tąkart aš nusprendžiau – štai jis, mano herojus ir idealas. Žmogus, kuriam nebereikia dirbti. Bet einant metams aš pastebėjau, kad idealų ir jų sekėjų daugėja: spauda pozityviai rašo apie verslininkus, išėjusius į ankstyvą pensiją, mano draugai burba apie panašius tikslus. Anądien sutinku vieną, besikrapštantį prie automobilio neįtikėtinu laiku – apie septintą valandą ryto. Paklaustas, kur rengiasi naktį vykti, atsakė, kad važiuoja į kursus, nes turi įvykdyti planą: Vilniaus darbo rinkos mokymo centre įgyti visas 35 specialybes – nuo „Nuo žemės valdomų tiltinio tipo kranų operatoriaus“ iki metalų suvirintojo ir pjaustytojo elektra ir dujomis. Planas kainuos apie 70 000 litų ir užtruks 10 metų. Planui pasibaigus, jam bus 45 metai, jis taps tikru Renesanso žmogumi ir dar turės 30–35 metus kitiems planams įgyvendinti. Į nebylų klausimą atsakė greitakalbe – „verslą suka geri žmonės, man užtenka“.
Ir aš atsisakiau netikrų stabų. Atsisakiau, nes šiek tiek išsigandau – mūsų vos gimęs kapitalizmas pateko į klaidingai įvertintų aplinkybių pinkles. Lyg vaikų namų auklėtinis, kuris pakviestas pasisvečiuoti tikroje šeimoje nusprendžia, kad jį jau įsivaikino, ir praranda išsiugdytą budrumą – ima demonstruoti „tikro“ vaiko užgaidas, intonacijas, atsisako valytis dantis ir mano, kad jau turi teisę susirgti. Žinoma, kad šitaip besielgiantį jį mikliai sugražina į vaikų namus, o ten vėl blogai, nes bendruomeninio gyvenimo imunitetas jau apsilpęs.
Mūsų kapitalistai irgi neteisingai įvertino padėtį. Lietuvoje su savo penkiolikmete patirtimi jokiais būdais negalime už gryną pinigą imti veteranų-kapitalistų madų. Jie dar negali ilsėtis. Nei anksčiau, nei vėliau. Jie turi dirbti ir užsidirbti. Jie turi būti godūs, nes tokia yra ankstyvojo kapitalizmo etika. Kai bankininkui Jakobui Fuggeriui iš verslo pasitraukęs draugas patarė pasielgti taip pat, nes jau pakankamai pasipelnęs, Fuggeris jį pavadino silpnadvasiu, o pats nusprendė pelnytis tol, kol gali. Pokalbis vyko XVI amžiaus pradžioje. Vakarų kapitalistai elgėsi etiškai – jie jautė profesinę pareigą auginti verslą, penkis amžius kovėsi su ikikapitalistinio gyvenimo stiliumi auklėdami darbininkus, prekeivius ir vienas kitą. Dabar kai kurie gali pailsėti anksčiau gamtos nustatytos ribos.
O mes vis dar esame fugeriškame šešioliktame amžiuje, ką tik išlipę iš bendruomeninės santvarkos. Kapitalizmas Lietuvoje dar neišmušė sovietinio ir biblinio principo – dirbti tik tiek, kad „man būtų gana“. Mes dar nepatekome, anot Maxo Weberio, į šiuolaikinio kapitalizmo kosmosą, kuris individui tampa nepakeičiamu kiautu ir jame jis turi gyventi.
Mums vis dar atrodo, kad tą kiautą galima kuo nors pakeisti – pinigais, kuriuos „turi duoti“ ES, buvusios santvarkos prisiminimais, valdžios įsikišimu galų gale. Bet mes, ne kapitalistai, galime taip elgtis, nes savanoriškai pasirinkome ne teisę į verslą, o teisę į darbą, o tai automatiškai duoda teisę į tingėjimą.
Kapitalistai tokios teisės neturi. Ypač Lietuvoje. Tikras lietuvių kapitalistas net neturi teisės į prabangą – tik į pelną. Dažnas kapitalistas gali paklausti – „O kam man viso to reikia?“ O tam, atsakysiu, kad jis yra atsakingas už mūsų gerovę. Tik mikrosekundės dalį pačioje pradžioje gali pasirodyti, kad verslas skirtas verslininkui. Šiai akimirkai praėjus paaiškėja, kad verslas skirtas kitiems – samdiniams, partneriams, pensininkams. Kapitalisto atsakomybė yra beribė ir tik jo energija, protas, gudrumas, asketizmas yra valstybės garantas. Kapitalistas, kuris nusprendžia išeiti į ankstyvą pensiją, netenka šio garbingo vardo, nes savanaudiški egoistai, nenorintys pasipelnyti maksimaliai, besitenkinantys banaliu „man užtenka“, tampa paprastais lupikautojais.
Todėl, kovodamas už savo turtingą ateitį, aš prašau: kapitalistai! Eikite dirbti. Pastatykite naują uostą. Arba kosminį uostą. Ar bent pradėkite galų gale importuoti labai skanias cinamono skonio „Altoids“ karameles. Ir gal tada nors vienas pateksit į turtingiausių pasaulio žmonių sąrašą.