Yra tokia minutė, kai prieš įvykstant kažkam svarbaus laikas trumpam stabteli. Taip stabteli gamta prieš prapliumpant vasaros audrai. Taip stabteli studento širdis prieš ištraukiant egzamino klausimą. Taip stabteli miestas prieš visuotinį jo paralyžių piko metu...
O tada sinchronizuotai pasukami užvedimo rakteliai ir aplink suskamba mielas technokratams gaudesys. Miesto arterijas ištinka anafilaktinis šokas perdozavus lėtai skubančiųjų namo. Per keliolika minučių į eismo plokštumą susiprojektuoja milžiniškas, dūzgiantis bičių avilys. Atskiri dūzgesio gabalėliai plečiasi, jungiasi, konvulsiškai pulsuoja ir susitaikę su likimu, vėžlio greičiu difunduoja miegamųjų rajonų link. Lyg cikados čirpia generatorių dirželiai, duslūs bosai išduoda „dyzelius“, „bumčiku“ apie save praneša „tiuninguoti bemsai ir golfukai“. Lyg vėlės dangun, pro cinkuotus vamzdžius lekia mūsų pinigai, nuodydami erdves naftos produktų aerozoliais.
Sostinės transporto spūsčių dilema eskalavimu jau prilygsta VSD skandalams ir savanorių maišto detektyvui, tačiau užteks kentėti! Paieškokime pozityvo. Sakoma, kad žmogaus prigimtis – prisitaikyti. Gal ir transporto spūstis galima pamėgti? Sakoma, kad „kamščiuose“ prarandami milijardai litų, tačiau pamirštama daug gerų dalykų. Visų pirma, transporto spūstys yra nenuginčijamas pasiteisinimas kur nors pavėlavus. Visi tik sąmoksliškai palinguos galvomis ir iš karto atleis: „savas“. Visų antra, tai laikas kontempliacijai, relaksacijai ir radijo klausymui. Patekus į spūstį (jei sugebi išlaikyti rimtį) likimas tau padovanoja pusę valandos ar net valandą papildomo gyvenimo laiko. Laiko tik sau. Laiko ramiai paklausyti mėgiamos muzikos ar žinių, laiko pašnekėti su draugais mobiliuoju telefonu (pateisinti pinigus, išleistus laisvų rankų įrangai), laiko pasidairyti po savo mylimą miestą. Žmona nesibars, viršininkas supras, dėstytojas irgi šalia „kamštyje“ įstrigęs... Absoliutus bendrumo jausmas. Galima nusišypsoti prasilenkiančio automobilio vairuotojui, pamojuoti galinėje sėdynėje nuobodžiaujančiam vaikui, pravėrus langą aptarti nūdienos aktualijas su pažįstamu ar nepažįstamu. Galima tiesiog legaliai „varnas gaudyti“.
Jei įstrigai Konstitucijos prospekte, akis galėsi paganyti į savivaldybės dangoraižius, pasigėrėti valdžios ir verslo bendrasavivaliavimo paminklais. Neseniai Vilniaus meras mus dar labiau pradžiugino: jau galima gėrėtis moderniojo tramvajaus maketu, kuris lyg sąžinės priekaištas stovi vairuotojų akiratyje. Jis kviečia atsibusti ir praregėti: nejau mes tokie kvaili ir nesuvokiame, kad miesto meras tik siekia mums padovanoti dar daugiau nuostabių akimirkų spūstyse? Akimirkų tiesiog su savimi. Tam, kad būtume geresni, ramesni, sveikesni. Juk tiesiant tramvajaus linijas, kelerius metus neabejotinai galėsime mėgautis dar didesniais „kamščiais“. Pro automobilio langą smalsauti į triūsiančius kelininkus – tikra atgaiva po sunkios darbo dienos. Gal ir per „Discovery“ kanalą parodys: „Beprasmiškiausia dešimtmečio statyba. Kaip prancūzai lietuviams tramvajų įdiegė“.
„Kamščių“ fanai galės lengviau atsikvėpti ir darbams pasibaigus, mat tramvajui užgrobus eismo juostas iš kitų transporto priemonių spūstys dar labiau padidės. Padidės ir įgaus naują atspalvį. Spūsčių simfonijoje suskambės patoso motyvas: mes kartu nuveikėme kažką didingo! Kažkur Kalvarijų gatve dabar rieda modernusis tramvajus, o juk mes visi už jį sąžiningai sumokėjome.
Taigi visiškai suprantama yra miesto valdžios alergija bet kokiems siūlymams svarstyti alternatyvius kovos su transporto spūstimis projektus. Alergija – siūlymams diskutuoti bei atsiklausti miestiečių nuomonės. Juk mes dar nepraregėjome, dar nepasiekėme nušvitimo būsenos, kai „kamščiai“ priimami kaip vertybė, o ne problema. Alternatyvų neišvengiamybė (pavyzdžiui metro) beatodairiškai neigiama naiviai tikintis, kad Vilnius taip ir netaps milijoniniu miestu ir vėjais leidžiami milijardai litų bei dešimtmečiai mūsų laiko liks nepastebėti.
Paulius Saudargas yra Lietuvos krikščionių demokratų atsakingasis sekretorius
