Jau keletą mėnesių Lietuvoje visi, kas netingi, ieško gana didelio daikto – kalėjimo, ir ne bet kokio, o CŽV kalėjimo. Biurokratiniais terminais kalbant, o šiuo atveju tai būtų tiksliau, tai objektas, skirtas kalinių laikymui, su ypatinga apsauga, vidiniu kiemu, apsaugos bokštais ir t.t. Daiktus turime vadinti realiais terminais, o ne viešųjų ryšių primestomis klišėmis. CŽV kalėjimo Lietuvoje nėra ir negalėjo būti. Tiesiog per didelis objektas specialioms operacijoms, o ir paslėpti jį būtų sunku.
Kas kita – tardymo izoliatorius, laikino sulaikymo kamera ar apsaugos kambarys. Kaip suprantu, po ilgų paieškų Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas surado patalpas, kuriose galėjo būti CŽV „kalėjimas“. Tačiau nerado duomenų, kad į jas būtų atvežti sulaikyti asmenys. Neabejotina, kad panašių patalpų ir prielaidų joms atsirasti buvo, gal net yra ne vienoje Europos valstybėje. Tik joms nevadovauja prezidentai, kurie pakėlę rankas su į lubas rodančiais pirštais prieš televizijos kameras griežtu tonu pareiškia: Vakarai sako , kad pas mus buvo, turime išsiaiškinti, nubausti...
Jau pati frazė „Vakarai sako“ yra gana komiška, nes ji suprantama tik sovietinės erdvės nomenklatūrai. Šiandieninėje nepriklausomoje Lietuvoje taip seniai niekas nesako. Kai Lietuvos prezidentė vartoja šią frazę, tai atrodo, kad jos lupomis kalba ne „Vakarai“ , o „Rytai“, nes tik ten, Kremliuje, yra priimtina pasaulį skirstyti į Vakarus ir save: „tam , na Zapade...“. Keistas, nemalonus sutapimas.
Kodėl keistas? Todėl, kad reikėtų išsiaiškinti, kam visas šis triukšmas naudingas. Neabejotinai Kremliui, neabejotinai kai kurioms didžiosioms Europos valstybėms, kurias erzino gana savarankiškas Lietuvos požiūris į Europos užsienio politikos prioritetus, erzino glaudi partnerystė su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.
Dabar viską vienu ypu prarandame – partnerystę su JAV, nes kas pasitikės šalimi, kurios pirmieji asmenys nesugeba saugoti paslapčių ir iškilusias problemas sprendžia spaudos konferencijų salėse. Neatrandame ir naujų draugų senojoje Europoje, nes esame tiesiog per maži ir sunkiai prognozuojami. Tai nepritariame dujotiekio Baltijos jūros dugnu statybai, tai mus erzina Prancūzijos norai parduoti paskutinės kartos karinius laivus Rusijai, tai norime daugiau demokratijos eksportuoti į Kaukazą ar Ukrainą.
Jungtinės Valstijos į mus visada žiūrėjo kaip į nepriklausomą valstybę, o senosios Europos didžiosios valstybės mus vertina tik pagal gyventojų skaičių. Deja, tokia ES Lisabonos sutartis. Ką gerai savo straipsnyje „The Economist“ pastebėjo Edward Lucas – „Rytų Europai reikia naujo savęs įvertinimo. Dauguma pokomunistinių valstybių prisijungė prie vakarietiškais „klubais“ seniau laikytų ES ir NATO struktūrų. Buvimas „klube“ dar negarantuoja, kad į tave bus atsižvelgta: beveik visos aukščiausios pozicijos ES ir NATO priklauso vakariečiams“.
Bepigu dabar prezidentei ieškoti tiesos ir persekioti galimus kaltininkus. Tačiau Lietuvos pareigūnai, kurie sutiko su JAV specialiosiomis tarnybomis bendradarbiauti kovoje prieš terorizmą ir galimai leido pervežimo metu įtariamus teroristus laikyti Lietuvoje, sprendimus priiminėjo visiškai kitomis aplinkybėmis, nei dabar Seimui atrodo.
Prisiminkime, mes kalbame apie 2002 -2003 metus - tai mažiau nei metai nuo neįtikėtinų teroristų atakų JAV, kada Niujorke buvo susprogdintas Pasaulio prekybos centras, buvo atakuotas Pentagono pastatas Vašingtone, Amerikos sostinėje. To meto laikraščių antraštės skelbė Trečiojo pasaulinio karo pradžią, apie tai kalbėjome ir Vilniaus gatvėse. Jau užmiršome? To meto Lietuvos užsienio politikos tikslas Nr.1 buvo aiškus – 2004 metais turime tapti NATO pilnateise nare. Šiam tikslui pasiekti ypatingą reikšmę turėjo JAV palaikymas. Kol senosios Europos politikos grandai balansavo tarp „Vakarų-Vašingtono“ ir „Rytų-Kremliaus“, ypatingai buvo svarbi ryžtinga to meto JAV prezidento G. W. Busho pozicija. Palaikymas turi savo kainą – turėjome suvienyti jėgas kovoje su terorizmu. Ar turėjome galimybę rinktis? Ar galėjo būti kitokie to meto mūsų pareigūnų sprendimai? Ne, jie gynė Lietuvos nacionalinius tikslus, ir tai padarė gerai. Esame NATO šalimi, esame ES nariai.
Labai spekuliatyviai dabar atrodo R. Pakso pareiškimai ir tariamas didvyriškumas, nors tų įvykių liudininkai puikiai prisimena, kai R.Pakso komanda desperatiškai siekė susitikimo su JAV prezidentu, kaip įrodymo, kad esą politinė izoliacija tik oponentų prasimanymai. Vizito į JAV svarba R.Paksui buvo aiški, galbūt tai būtų padėję išvengti apkaltos Seime.
Mūsų prezidentė užmiršo, kad tuo metu buvo Vyriausybės narė bei vadovavo finansų ministerijai, ir tokių sudėtingų sprendimų bei pasirinkimų jai neteko daryti. Gal ir gerai, kad neteko, nes to laikotarpio sprendimai ne biurokratams, kuriems procedūra yra tikslas.
Privalu paliesti žmogaus teisių apsaugos klausimą. Tai labai svarbu, gal tai net esminis šio tyrimo klausimas, nes gana nemalonus – ar XXI amžiuje sulaikyti įtariamieji kankinami kaip kokiais viduramžiais? Seimo NSGK tokio fakto išvis nepaminėjo, net žodžio „galimai“ nepanaudojo. Komisija to nenustatė ir negalėjo nustatyti, kadangi Lietuvos pareigūnai tik galimai suteikė patalpas galimam saugiam sulaikytų įtariamųjų pervežimui iš vienos vietos į kitą.
Pabaigoje labai pravartu išgirsti, ką pasakė atsistatydindamas VSD vadovas P. Malakauskas apie šios tarnybos specifiką – net ir palikus tarnybą jos reikalavimai galioja visą gyvenimą. Suprantama galioja tik tiems, kurie supranta priesaikos valstybei esmę.
