Kalėdų Seneliu buvęs Dainius Biskis atskleidė, kad šis personažas vis dar yra vienas svarbiausių Kalėdų simbolių ir ne tik vaikams. Visgi, suspėti aplankyti ir pabendrauti su visais Lietuvos žmonėmis vienas Senelis nespėtų net labai norėdamas. Dainius buvo vienas iš pagrindinių Lietuvos Senelių. Vyras portalui tv3.lt pravėrė Kalėdų Senelio šventinės kasdienybės duris.
Išbandymas, pakeitęs supratimą
Verta paminėti, kad visuomenėje vyrauja įvairių požiūrių į Kalėdų Senelį, nors jis daugumai sukelia gerus jausmus, tačiau atrodo nupigintas dalykas, juolab įsivaizdavimas, kad juo gali būti kiekvienas. Todėl ne pačių geriausių pavyzdžių iš savo patirties rastų ne vienas. Dainius pripažino ne kartą buvęs Kalėdų Seneliu, nes ši veikla jam atrodė žavi ir neįprasta.
Visgi, jis pasiryžo dalyvauti mėnesį laiko trukusiame kalėdiniame projekte.
„Tai buvo kalėdinio miestelio projektas, kuris vyko 2014 m. Jonavoje, Lokės pėdoje. Idėjos autorė ir organizatorė buvo Daiva Jankauskaitė. Ji pasakojo, kad gyvendama ir dirbdama JAV apsilankė ten esančiuose Kalėdų miesteliuose bei pradėjo galvoti apie tokios iniciatyvos įgyvendinimą Lietuvoje.
Tad supratau, kad manęs laukė neįprastas nuėjimas pas vaikus ir dovanų dalinimas, bet gyvenimas miestelyje į kurį ateis laiškai iš vaikų, kur mane lankys šeimos bei didelės grupės“, – pasakojo vyras.
Beveik visą gruodį Dainius gyveno kalėdiniame miestelyje, priiminėjo lankytojus, skaitė laiškus ir ruošėsi veikloms su elfais.
Paklaustas, kokią šio projekto vertę ir naudą žmonėms mato Dainius, jis atsakė, kad tai nėra vien džiaugsmas vaikams. Susitikimai su Kalėdų Seneliu itin reikšmingi šeimoms.
„Iš potyrių dalyvaujant šiame projekte, peršasi mintis, kad žmonėms vis tik reikia tokio miestelio, kur jie galėtų atitrūkti nuo miesto šurmulio, pabūti su šeima ir apsilankyti pas Kalėdų Senelį, nes visos tos akcijos prekybos centruose neužpildo vidinio poreikio susikaupimui, ramybei, buvimui su šeima ir atsigręžimo į patį save, vertybes.
Žmonėms reikia susidūrimo su savimi, o tai manau, būtų puiki galimybė, kur aplink laukai, gamta, draugiški elfai, jokio miesto šurmulio, šeima leidžianti laiką kartu. Prieš žiemos šventes tas laikas turi keistos magijos atmosferą ir vis kažkoks kirminėlis virpa viduje, neduoda ramybės, nejučiomis tampame jautresni, tadmanau, toks miestelis tikrai būtų reikalingas.
Reikia kažkur mums pabėgti kur tikra“, – neslėpė jaunas vyras.
Prašymai kėlė šypseną ir ašaras
Kalėdos neįsivaizduojamos be dovanų, prašymų ir staigmenų. Žinoma, kartoja apie materialią visuomenę ir tokius pat jų norus. Visgi, Dainius atskleidė, kad tokie tiesmuki, materialūs prašymai dažniau buvo vaikų.
„Mane lankydavo darželių ar mokyklų grupės. Su jomis turėdavau valandą laiko žaidimams, bendravimui ir dovanų dalinimui. Pasivaikščiodavome po Kalėdų miestelį, kuriame buvo dirbtuvės ir vaikai su elfais galėdavo ką nors pasigaminti, be to, aš vaikams šiaudinėje bibliotekoje skaitydavau pasakas.
Į miestelį nuolatos užsukdavo šeimos pasivaikščioti, tuomet jie užeidavo ir į mano namelį. Tai buvo rastinis namelis, kuriame priimdavau lankytojus.
Prašymų turinys tiek pas mane užsukusių tiek, rašiusių laiškus būdavo daugiau mažiau panašūs: naujas išmanusis telefonas arba planšetės. Buvo linksmas atvejis, kai mergaitė paprašė, jog tėveliui atneščiau gyvatuką, nes šis neturi kur džiauti rūbų.
Visgi, vaikų laiškai būdavo labai paprasti, atidarai laišką ir ten parašyta: noriu telefono arba iš prekybos centro katalogo pridėta žaislų iškarpų ir daugiau nieko.
Laiškų ateidavo išties daug ir tik maža dalis jų būdavo su kažkokiais piešinukais ar tekstu apie savo šeimą. Kitas momentas, kuris turbūt labiausiai nustebino tai buvo suaugusių žmonių tikėjimas Seneliu kaip magiška būtybe. Ne kartą teko priimti šeimą, kuri prašydavo, kad pagydyčiau jų sergantį šeimos narį. Tai buvo iš tiesų netikėta, nes atrodo jie supranta, kas tu esi, bet su tokia viltimi prašo, tarytum galėtum daryti stebuklus.
Tas buvo labai netikėta ir labai palietė. Tuomet suvoki, jog turi padaryti stebuklą ir suteikti žmonėms stiprybės tikėti, jog viskas bus gerai. Ir tik tada pradedi suprasti, kokį darbą darai ir kokia atsakomybė tenka. Esi turbūt pats teigiamiausias veikėjas pasaulyje, pas kurį žmonės ateina su gyvenimiškais skauduliais. Tuomet pats pajutau skirtumą tarp Kalėdų Senelio kaip veikėjo ir Kalėdų Senelio kaip realiai egzistuojančio žmogaus.
Dienotvarkė – kasdieną po naujieną
Savo dienos tradicijas ir ypatumus papasakoti galėtų bet kuris žmogus. Kalėdų Senelio diena taip pat nebuvo įprasta, o kupina darbų ir veiklų. Ir gerokai skyrėsi nuo to, ką anksčiau darė Seneliu dirbęs Dainius.
„Buvo visiškai nauja priiminėti šeimas bei skaityti laiškus. Neįsivaizdavau tik vieno dalyko, jog emociškai tai išties bus rimtas iššūkis. Priimti vis kitą šeimą ir nudžiuginti juos ar, kaip jau minėjau, suteikti vilties. Šitos dalies nebuvau numatęs iš anksto. Įsivaizdavau, kad fiziškai pavargt gali, bet iš tikrųjų emociškai sunkiau, bet džiaugiuosi, jog pavyko per visą laiką išlikti pozityviai nusiteikusiu, nes supratau, kokia yra atsakomybė būti Seneliu.
Visgi, kasdiena prasidėdavo su arbata ar kakava. Kuomet susirinkdavo žmonės, dirbantys elfais. Kartu aptardavome būsimą dieną ir buvusios dienos įspūdžius. Tuomet pasipuošdavome ir laukdavome lankytojų.
Būdavo tokių dienų kai be jokių pertraukų žmonės eidavo pas tave ir net laukdavo eilėje. Užėjus žmonėms pabendrauji su jais, išklausai vaikų norus, nusifotografuoji. Kaip minėjau, būdavo ir jautrių susitikimų. Savaitgaliais būdavome dviese, kad tiek grupės, tiek ir pavieniai lankytojai turėtų progą susitikti su Seneliu. Ir, žinoma, kai tik turėdavau laisvesnę minutėlę imdavau skaityti laiškus. Na ir taip visą dieną.
Turėjome vieną ypatingą laišką, kuriame didžiausias mergaitės noras buvo tiesiog pamatyti Senelį ir apsilankyti miestelyje. Tai buvo labai gražus ir jautrus laiškas, kurį turiu dar ir dabar. Projekto organizatorė pasirūpino, jog mergaitė su visa šeima apsilankytų miestelyje ir susitiktų su manimi. Tai buvo vienas iš jautriausių ir labiausiai paveikusių susitikimų“, – atskleidė D. Biskis.
Kalėdų Seneliu gali būti ne kiekvienas
Pasiruošimas ir savęs įvertinimas šiai veiklai itin svarbus. Ne tik tam, kad nepakliūti į nepatogias situacijas, bet ir tam, kad nesugadinti tikėjimo, vilties ir šventinio džiaugsmo žmonėms. D. Biskis neslepia, kad viskam pasiruošti tikrai neįmanoma.
„Bbebūnant ten supranti, kad tam negali pasiruošt, kol netampi Kalėdų Seneliu ir nesusiduri su tam tikromis situacijomis. Pirmam tokiam kartui turbūt ir negali pasiruošt pilnai, nes net nenumanai kas tavęs lauks, kokie pokalbiai vyks. Dabar jau žinai, kaip pasiruošti emociškai.
Sunku net apibūdinti tą vidinę būseną, kurios tau reikia, kad žmonės su tavim pasikalbėję išeitų pakilios nuotaikos, su šviesa akyse.
Seneliu, kuris tik nueina į namus įteikti dovanėles, būti yra paprasčiau. Nors, aišku, to irgi negali atlikti bet kas. Turi mokėti bendrauti su vaikais, juos sudominti, užimti bei sukurti gerą atmosferą. Būti geru Seneliu, nepakanka tiktai gerų bendravimo įgūdžių ar gebėjimo sudominti vaikus.
Turi išlikti 100 procentų teigiamas, priimi žmones ir turi juos pakylėti, pabendrauti apie vertybes, kartais būdavo rimtų samprotavimų apie šventes ir kaip jos kinta, kokios vertybės išlieka. Turi būti kaip kempinė, viską sugeri, kas guli žmonėms ant širdies ir suteikti jiems viltį bei teigiamas emocijas. Ar tai gali kiekvienas?
Būtų šaunu, jei visi taip galėtų, gal tada Seneliui būtų lengviau ir žmonės užsuktų pas jį pasidžiaugti gyvenimu“, – atviravo Dainius.
Paklaustas, ar dar sutiktų ir norėtų būti Kalėdų Seneliu, jis nustebino atsakęs, kad pasiūlymus atsirinks ir sutiks tik tada, kai reikės ne vaidinti, o būti Seneliu.
„Po šio projekto iki šiandien nebuvau apsivilkęs Senelio kostiumo. Visi pasiūlymai buvo tiesiog pabūti tuo Seneliu, kuris ateis, pažais su vaikais ir padalins jiems dovanas. To daryti nesinori...
Kai atrandi savyje, jog Kalėdų Senelis egzistuoja, nesinori vaidinti jo, norisi juo būti. Tad jei bus galimybė vėl kada nors būti Kalėdų Seneliu, tikrai sutiksiu. Tai yra neįkainojama patirtis, kuri sustiprina savo paties vertybinius pamatus. Kitaip žiūri į šventes. Stengiesi skirti laiko artimiems žmonėms. Nėra svarbu jiems kažką nupirkti ir padovanoti, bet tampa svarbu, skirti jiems laiko, pabendrauti ir išklausyti.
Susikaupti ir pamąstyti dėl ko gyvename, kokie buvo metai. Būtų labai įdomu kaip tai tave paveiktų dar kartą tai išbandant ir kaip pats jaustumeis ir ruoštumeis jau žinodamas ko gali tikėtis“, – teigė Dainius.
