Neseniai įvykęs pokalbis prie dienraščio „Respublika“ apskritojo stalo apie socialdemokratijos raidą Lietuvoje, kuriame savo mintimis pasidalino LSDP garbės pirmininkas A.Sakalas, LSDP vicepirmininkas J.Olekas ir Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas Arvydas Akstinavičius, nors ir neišsklaidė abejonių dėl kairiosios alternatyvos perspektyvų mūsų valstybės valdyme, tačiau paskatino dar kartą iš esmės susimąstyti apie pagrindines socialdemokratijos vertybes bei idėjas. Visiškai akivaizdu, kad šia tema per mažai diskutuojama ne tik mūsų žiniasklaidoje, bet ir pačioje socialdemokratų partijoje. Socialdemokratinių idėjų skleidimas G.Kirkilo vadovaujamoje LSDP vyksta vangiai, nuomonių įvairovė nėra toleruojama, o partijos nariai, drįstantys nepaklusti centrinės vadovybės oficialiai vykdomam kursui, rizikuoja būti pašalinti iš partijos, kaip tai visai neseniai atsitiko su manimi.
Tarptautinių žodžių žodyne žodis SOCIALDEMOKRATIJA (lot. socialis – visuomeninis + demokratija – liaudies valdžia) reiškia, jog tai – kairioji politinė ir ideologinė srovė; siekia kelti žemesniųjų ir vidurinių visuomenės sluoksnių gerovę reformomis, politinės veiklos būdais, neigia proletarinės revoliucijos ir proletariato diktatūros koncepciją.
Taigi socialdemokratija – tai liaudies valdžia, ginanti visuomenės interesus. Tačiau realiame gyvenime mes stebime diametraliai priešingas tendencijas. Lietuvos žmonės jau nebe pirmus metus yra klaidinami socialdemokratų partijos pavadinimo, kadangi socialdemokratijos idėjos yra įgyvendinamos tik priešrinkiminės retorikos lygmenyje. LSDP yra ištikta gilios krizės, o pastaruoju metu nepriekaištingai veikiantį antidemokratinį partijos valdymo modelį aš galėčiau pavadinti „chebrokratija“, kuomet lemiamą sprendimo teisę įgyja ne racionalūs argumentai bei daugelio partiečių pareikšta nuomonė, bet „savųjų chebros“ – siauro partinio nomenklatūrinio rato interesai.
Neseniai surengtas LSDP vidinis referendumas „trigalvio slibino“ klausimu parodė, kad net 500 partijos bičiulių parašų, nepritarančių skubotai premjero G.Kirkilo mažumos Vyriausybės stumiamam, neskaidriam nacionalinio investuotojo „LEO LT“ projektui, neturi jokios įtakos centro priimamiems sprendimams. Nesiliaujantis skandalas dėl „trigalvio slibino“ akivaizdžiai pademonstravo, kad be konkurso pasirinktai privačiai bendrovei „NDX energija“, gan miglotomis aplinkybėmis įsigijusiai ir valdančiai Vakarų skirstomuosius tinklus, yra sudaromos išskirtinės, šiltnamio sąlygos, jai garantuojamas fantastiškas, kelių milijardų litų šio sandėrio pelnas, neprisiimant jokių rimtesnių įsipareigojimų, jokios atsakomybės, pagrindinio tikslo įgyvendinimui - pastatyti naują atominę elektrinę ir elektros tiltus į Lenkiją bei Švediją.
Visi puikiai žinome, kad socialdemokratams esant valdžioje, jos veikla turėtų būti nukreipta į viešųjų interesų atstovavimą ir gynimą, valstybės funkcijų stiprinimą. Tačiau, praktiškai, mes matome, kad LSDP virto valdžios partija, pritraukiančia savanaudžius politikus. Atkreipkime dėmesį į tai, kaip išaugo socialdemokratų frakcija Seime Darbo partijos narių sąskaita. Matyt, jog tokiems politiniams perbėgėliams vienintelė vertybė yra valdžia. Bet ką bendro tai gali turėti su socialdemokratinėmis vertybėmis, socialinio teisingumo siekimu?..
Mano giliu įsitikinimu, be aiškios socialinio teisingumo sampratos ir konkrečių darbų bei veiksmų atitinkančių socialdemokratijos programines nuostatas, valdžia netenka prasmės. Kai aš nusprendžiau eiti į politiką, mano pagrindinis siekis buvo socialinis teisingumas. Po rinkimų į savivaldybių tarybas drauge su partijos bičiuliais mes siekėme sugriauti ilgus metus sostinėje veikusią korupcinę Abonento sistemą, tai yra, siekėme, kad Vilnius būtų socialdemokratinis, o ne pataikaujantis Abonentui – Artūrui Zuokui. Šio tikslo vedini privalėjome spręsti Vilniaus koalicijos dilemą. Galiausiai, sudarėme valdančiąją koalicija su R.Pakso vadovaujamais liberalais demokratais, bet, tuo pačiu, užrūstinome tuometinį LSDP pirmininką Algirdą Brazauską ir centrinę partijos vadovybę. Pagrįstai, iškilo nemažai abejonių ir klausimų – kodėl kilo toks nepasitenkinimas mūsų veiksmais? Kuo gi iš esmės mes prasikaltome?..
Tada ir pradėjau kelti problemas, susijusias su partijos identiteto krize. Tapo visiškai nebeaišku, kodėl mes proteguojame stambaus verslo grupių, oligarchų interesus ir neginame mūsų visuomenės, Lietuvos žmonių interesų? Ir iš tiesų, daug abejonių sukelia vyraujančios tendencijos kairiajame politikos flange, socdemų stovykloje. Ar LSDP realiai vykdo savo programą? Negalima visko suvesti tik į socialiniu pašalpų politiką, tačiau akivaizdu, kad atotrūkis tarp turtingų ir neturtingų žmonių Lietuvoje per nepriklausomybės periodą tik didėja. Progresiniai mokesčiai iki šiol neįvesti, nekilnojamo turto mokestis nekomerciniam turtui – taip pat. Nesiūlau apmokestinti vienintelį butelį, o tik antrą, trečią butą arba namą, kurį turi turtingi žmonės. Tai iki šiol nepavyksta ir kažin kada pavyks, jeigu LSDP vairas nebus ryžtingai pasuktas pribrendusių reformų keliu.
Kiek atidžiau žvelgiant į vykstančius procesus LSDP, ypač suaktyvėjusius 2008 – ais, rinkiminiais metais, nesunku pastebėti, jog socialdemokratų partija prarado ryšį ne tik su daugumos Lietuvos žmonių viltimis, lūkesčiais ir teise gyventi geriau, bet ir su socialdemokratinėms idėjoms simpatizuojančia inteligentija. Naujoji kairė – A.Bielskio plejada žmonių, grįžusių iš užsienio, nebeatranda ryšio su dabartine LSDP. Senoji inteligentija, netgi tokie partijos nariai, kaip Povilas Gylys, Bronislovas Genzelis, Saulius Sondeckis ir kiti, iš esmės užėmė kritišką poziciją. Yra pagrindo galvoti, jog kai kurie socialdemokratų partijos įtakingi bičiuliai bijo kairumo. O gal jie bijo būti apkaltinti socialdemokratiškumu?..
Kas kitas, jeigu ne socialdemokratai privalo rūpintis darbu žmonių interesais, o ne oligarchais, ne privačiomis VP „Maxima“ tipo bendrovėmis, kurios tėra suinteresuotos savo pelnu ir kapitalo didinimu?!.. Siekdami Lietuvos nepriklausomybės nuo sovietų sąjungos, mes tikėjomės išsilaisvinti nuo diktato, mums primetamo iš Maskvos. Deja, atsikratę išorės engėjų, mes suskubome užsiauginti savus engėjus, lobstančius visų mūsų sąskaita!..
Be abejo, yra ir padorių verslininkų, socialiai atsakingų, bet nemažai ir tokių „apsukrių vyrukų“, kuriems nacionaliniai interesai tėra patikima priedanga susikrauti sau solidų kapitalą. Belieka tik konstatuoti, jog šiuo metu Lietuvoje neturime paprastu zmoniu interesus atstovaujančios įtakingos partijos, veikiančios Vasario 16-osios Akto signataro, socialdemokratų partijos patriarcho S.Kairio idėjų lygmenyje. Todėl, net ir prabėgus 20 metų nuo didžiojo tautos atgimimo, kai vieningai siekėme Lietuvos nepriklausomybes, mūsų laisvoje valstybėje tebėra neišspręstas kairiosios alternatyvos rebusas. Lietuvos socialdemokratų sąjunga, lyg ir bandanti oponuoti LSDP, deja, ženklesnės įtakos kairiajame flange neturi.
Labai tikėtina, jog mes priartėjome prie radikalių permainų slenksčio, kurį peržengus susiformuos iš esmės nauja, kairioji Lietuvos alternatyva, sugebėsianti pasipriešinti šiuo metu populistiniais pagrindais paskubomis kupiamai dešinei alternatyvai „Vardan Lietuvos“. Kaip žinome, konservatorių lyderis Andrius Kubilius savo retorikoje niekad nepasižymėjo kuklumu. Jo suburtai priešrinkiminei dešiniųjų koalicijai, oponuojanti kairioji alternatyva, ko gero, galėtų pasivadinti „Vardan Lietuvos žmonių!..“
