Ką daryti ir ko nedaryti, kad krizės pasekmės nebūtų ypač sunkios?
To galime pasimokyti iš kitų kraštų patirties, aišku, įvertinant mūsų situaciją, panaudojant tai, kas tinka mums.
Priemones galima suskirstyti į trumpalaikes, sakytume, greitojo reagavimo, kurios skirtos švelninti krizės poveikį, paspartinti išėjimą iš jos, ir ilgalaikes – nuo jų priklausys, kaip gyvensime po krizės.
Dažnai pasigirsta balsų, kurie siūlo:
1. Devalvuoti litą,
2. Sukurti valstybinį komercinį banką arba prisikviesti didelį naują užsienio banką ir taip palengvinti skolinimosi sąlygas.
Didesnė konkurencija yra gerai, bet jei nauji bankai toliau skolintų taip pat, kaip tai buvo daroma
iki krizės, būtų tik blogiau. Visų pirma turi persitvarkyti senos ar atsirasti naujos įmonės, susiformuoti ir subręsti naujos ūkio raidos kryptys. Tik tada skolinimo išplėtimas bus pateisinamas.
Krizių nebūtų, jei pasibaigus vienai investavimo bangai sektų kita, ne ką mažesnė.
Bet kuris patyręs verslininkas pasakys, kad :
1. Reikia daryti tai, ką geriausiai išmanai.
2. Progų investuoti į naujas sritis pasitaiko retai, ir idėjos į ką investuoti yra ne mažesnis deficitas nei pinigai.
Idėjos turi subręsti, jas turi atrasti verslininkai, jie turi ryžtis rizikuoti ir investuoti. Tai daryti galima tik tikint, kad ateityje bus gerai, ir investicijos atsipirks. Šis procesas sudėtingas, kupinas klaidų ir atsitiktinumų.
Iš dalies todėl ūkis ir vystosi pulsuodamas, tarsi ekonomika kvėpuotų.
Kartais sakoma, kad reikia skolinti ir neleisti išnykti perspektyvioms įmonėms. Bet koks gudruolis dabar galėtų pasakyti kuri įmonė perspektyvi , o kuri ne. Taigi šis vaistas mums nelabai tinkamas.
Savo valiutą valstybės paprastai nuvertina, kai nori sustiprinti eksportuotojų pozicijas, pabranginti importą ir taip subalansuoti eksporto bei importo kiekius. Lietuva nepriklausomybės metais visą laiką daugiau atsivežė prekių iš užsienio, negu išvežė. Tokia padėtis nenormali ir ilgai tęstis negali. Atrodytų, litą devalvuoti reikėtų, tačiau pažiūrėkime, kas iš to išeitų?
Lietuvos ūkio subjektų skola užsieniui yra apie 80-100 milijardų litų. Daugiau kaip 60 procentų namų ūkių paskolas iš bankų paėmė eurais. Bankai iš užsienio, matyt, skolinosi irgi ne litais. Valiutos devalvavimas smogtų visiems pasiskolinusiems eurais ir pajamas gaunantiems litais – didelei daliai įmonių bei šeimų. Susvyruotų bankų padėtis – pasekmės galėtų būti katastrofiškos. Tai, kad bankai menkai skolina, yra bėda, bet dar didesnė bėda būtų jei jie bankrutuotų ir sutriktų atsiskaitymai, dingtų indėlininkų pinigai. Įdomu, iš kur būtų surastos lėšos grąžinti apdraustus
indėlininkų pinigus – negi iš to pačio deficitinio biudžeto?
Ką laimėtume nuvertinę savo valiutą? Geresnė būtų tokių eksportuotojų, kurie produktą gamina daugiausia iš vietinių žaliavų pvz. pieno ar kitų žemės ūkio produktų gamintojų padėtis.
Bet didžiausi Lietuvos eksportuotojai , tokie kaip „Mažeikių nafta“, trąšų gamintojai – perka žaliavas užsienyje ir lito nuvertinimas jų per daug nepaveiktų.
Kadangi Lietuvos energetikos pagrindas vis dar yra iškastinis kuras – dujos, nafta, kurios perkamos Rusijoje irgi ne už litus, tai lito nuvertinimas reikštų, kad gyventojai bei įmonės turėtų atitinkamai daugiau mokėti už šildymą ir elektrą. Iš to, kas išdėstyta aukščiau, matyti, kad „išlaisvinti“ litą jau vėlu, kalbas apie lito devalvavimą reiktų pamiršti ir telieka tęsti seną lito „pririšimo“ prie euro politiką. O krizės paveiktam ūkiui gydyti reikėtų ieškoti kitų vaistų. Kokių?
Ūkio istorijoje daugiausia aprašyta didžioji 1930 metų krizė ir priemonės, kurių ėmėsi tuometinė JAV vyriausybė. Tai vadinamasis F.D. Ruzvelto (F.D. Roosevelt) „naujasis kursas“ – New Deal. Beje, panašiai elgėsi ir tuometinė Vokietijos vyriausybė. Autobanai mums puikiai žinomi, tačiau, kaip ir kodėl jie atsirado, nepriimta nagrinėti – mat valdžioje buvo „neteisingi“ žmonės.
„Naujojo kurso“ esmė buvo tai, kad krizės metu vyriausybė nepaliko ūkio savireguliacijai, bet ėmėsi laikinų stabilizacinių ir skatinimo priemonių:
1. Vyriausybė nebeleido atsiimti indėlių iš bankų, uždarė silpnus bankus ir neleido suirti finansų sistemai bei sutrikti atsiskaitymams.
2. Kovodama su bedarbyste išplėtojo viešuosius darbus, mokėdama nedidelius atlyginimus už kuriuos buvo galima bent jau pragyventi. Populiariausi darbai buvo miškų sodinimas, gyvenviečių aplinkos tvarkymas ir kt.
3. Išplėtė nemokamo maitinimo valgyklų tinklą labiausiai nukentėjusiems.
4. Siekdama sutelkti žmones, propagavo veiklumą ir optimizmą. Kaip tik tuo laiku išgarsėjo periodinės prezidento Ruzvelto kalbos per radiją – vadinamieji „pokalbiai prie arbatėlės“.
5. Išplėtė investicijas į bendro naudojimo objektų statybą – tai yra tai, ką dabar pavadintume infrastruktūra. Buvo statomi hidroelektrinių kompleksai, keliai, tiltai, miesto savivaldybių, teismų, policijos ir t.t. pastatai.
Šių statybų tikslas ne tik patys statiniai, bet ir noras suaktyvinti, paskatinti verslą, nes statybos paskui save tempia daug kitų sričių – darbo turi ne tik rangovai, bet ir statybinių bei komplektuojančių medžiagų tiekėjai ir gamintojai, subrangovai, projektuotojai ir t.t. Atlyginimą gaunantys šių įmonių darbuotojai išleidžia savo pinigus ir taip dar paskatina kitus ūkio sektorius.
Pradinės investicijos kaip impulsas sukelia vis didėjantį efektą. Ekonomikos teorijoje tai vadinama multiplikatoriaus (daugintuvo) efektu. Dėl šio efekto teigama, kad kai ūkyje reikalai geri, tai jie bus dar geresni ir atvirkščiai – kai padėtis bloga, kai visur tik taupoma, tai ji turi dar pablogėti. Šį užburtą ratą krizės metu reikia pasukti priešinga kryptimi.
Tai ką darė JAV vyriausybė teoriškai pateisino ir paaiškino vienas žinomiausių XX a. ekonomistų anglas J.M. Keinsas (J.M. Keynes).
Jo 1936 metais išspausdinta knyga „Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija“ tapo XX a.
ekonominiu bestseleriu.
Keinsas paneigė iki tol vyravusią teoriją, kad egzistuoja savireguliacijos mechanizmas, automatiškai ištraukiantis ūkį iš krizės. Ekonomistai iki Keinso teigė, kad ūkio plėtros variklis yra investicijos. Investicijų šaltinis yra santaupos, o subalansuojanti jėga – palūkanos. Buvo aiškinama, kad, kai daug investuojama pradeda trūkti pinigų – tada jie brangsta, palūkanos padidėja ir tai mažina investicijas. Ir atvirkščiai – kai investuojama mažai, ypač krizės metu, palūkanos mažėja ir tai skatina daugiau investuoti.
Keinsas parodė, kad šis mechanizmas neveikia, nes krizės metu paprastai santaupos mažėja. Namų ūkiai ir įmonės krizės metu ne daugiau taupo, bet santaupas naudoja ir todėl nėra jokio papildomo šaltinio investicijoms. Tai reiškia, kad įžengusi krizėn ekonomika gali joje ir likti. Aišku, ne amžiams , bet pakankamai ilgam laikui.
Pavyzdžiui, po gerai žinomos ir plačiai aprašytos tulpių krizės Olandijoje 1630 metais, ūkis atsistatė tik po dvidešimties metų. Po 1929 metų nuosmukio ir vyriausybės priemonių JAV ekonomika pradėjo atsigauti tik ketvirtojo dešimtmečio viduryje, tačiau didelė bedarbystė išliko iki pat antrojo pasaulinio karo pradžios.
Ką Keinsas pasiūlė? Jis pabandė nagrinėti tarpusavio priklausomybę tarp paklausos bei pasiūlos, taupymo bei investicijų ir nacionalinių pajamų. Jo instrumentas – modelis, analizuojantis pajamų cirkuliaciją tarp namų ūkių, įmonių bei vyriausybės.
Keinsas nurodė keletą veiksnių, galinčių mažinti nacionalines pajamas:
1. Namų ūkiai gali išleisti dalį savo pajamų importinėms prekėms ar paslaugoms pirkti, taip mažindami vietinės gamybos prekių bei paslaugų paklausą.
2. Namų ūkiai bei įmonės gali dalį savo pajamų taupyti. Tai irgi mažina vartojimą ir paklausą.
3. Namų ūkiai bei įmonės turi mokėti mokesčius. Tai taip pat tiesiogiai nedidina bendros paklausos.
Kita vertus, yra veiksnių, skatinančių ūkinį aktyvumą. Tai:
1. Įmonių investicijos į jų plėtrą, padedančios generuoti didesnes pajamas.
2. Įmonės gali eksportuoti savo produkciją ir gaunamos iš užsienio lėšos turtina tautinį ūkį.
3. Vyriausybės išlaidos infrastruktūrai, švietimui, socialinei apsaugai ir t.t. taip pat padidina bendrąsias pajamas.
Šių veiksnių tarpusavio priklausomybės analizė gali parodyti kur yra tautos ūkio silpnos ar stipriosios pusės. Keinso pasekėjai net buvo sukonstravę hidraulinį modelį iš vamzdžių bei čiaupų. Įliejus vandens, pvz., į eksporto čiaupą, buvo galima stebėti, kiek vandens atsiranda kitur ir kaip tai veikia vartojimą, taupymą ir nacionalinių pajamų prieaugį. .
Šiais laikais remiantis statistiniais duomenimis yra kuriami makroekonominiai modeliai. Naudojant ekonometrinius metodus kompiuteriais galima tirti įvairių veiksnių tarpusavio priklausomybę ir tų veiksnių įtaką nacionalinėms pajamoms.
Keinso receptas išplaukė iš jo analizės. Jei krizės metu privačios firmos neinvestuoja, o kartais dar ir traukiasi, tai suaktyvinimo priemonių turi imtis vyriausybė. Ji turi arba pati investuoti į bendro naudojimo objektus arba apgalvotai skatinti vartojimą ir taip stimuliuoti ūkį.
Klausimas yra tiktai kokiu mastu, kokiomis formomis ir kaip ilgai turėtų būti daromos ypatingos vyriausybės išlaidos. Tai turėtų paaiškėti išanalizavus konkrečią ūkinę situaciją valstybėje.
Šias idėjas vėliau jau daugelis ekonomistų išplėtojo iki anticiklinio reguliavimo politikos. Šios politikos esmė – krizės metu ūkis stimuliuojamas, o gerais laikais – atvirkščiai. Tada kaupiamos atsargos ir kartais net bandoma pristabdyti ūkio augimą, kad jis „neperkaistų“. Pagrindinės priemonės: biudžeto išlaidų reguliavimas gerais laikais sukuriant rezervus, o blogais –
juos panaudojant; taip pat atitinkamas paskolų palūkanų ir pinigų kiekio kaitaliojimas ir t. t.
Nors vėliau kai kurie ekonomistai kritikavo Keinso teorijas (tiesa, labiau ne pačio Keinso, bet jo pasekėjų) ir joje iš tikrųjų galima rasti silpnų vietų, tačiau beveik visų pokario ūkinių krizių metu daugelio šalių vyriausybės vadovavosi Keinso rekomendacijomis, kartais net nežinodamos, kas jų autorius.
Pavyzdžiui Vokietijoje XX a. šeštajame dešimtmetyje buvo įkurta organizacija pavadinta „Konjunkturat“, kuri gerovės laikais kaupdavo lėšas, o blogaisiais jas investuodavo. Galų gale, net pasaulio bankas ir tarptautinis valiutos fondas buvo įkurti kaip stabilizacijos instrumentai dalyvaujant tam pačiam Keinsui.
Tiems gudručiams, kurie pasakys, kad po XX a. aštuntojo dešimtmečio bent jau angliškai kalbančiuose kraštuose įsigalėjo Keinso oponentų F. Hayeko ir M. Friedmano vadinamosios ekonominio racionalizmo teorijos, aš, būdamas didelis minėtų ekonomistų gerbėjas, iš karto atkertu, kad:
1. Nereikia susikurti stabų –nė vienas „izmas“ nėra amžinas.
2. Klysti žmogiška ir klaidų padaro netgi patys protingiausi.
3. Minėti ekonomistai pasisakė prieš valstybės ir valstybinių organizacijų vaidmens ekonomikoje stiprinimą apskritai – tai yra prieš socialistines tendencijas ūkio ir visuomenės organizavime. Tačiau, giliau panagrinėjus, jų ir J.M. Keinso pažiūros apie ekonominę sistemą nėra tokios prieštaringos, kaip kartais mėgstama teigti.
Matyt, ir mums nereiktų išradinėti dviračio, o pasinaudoti paplitusiu receptu – išnagrinėti savo ūkio situaciją ir valstybės galimybes.
Pradėkim nuo valstybės. Daug duomenų man neprieinami, todėl tenka samprotauti tik bendrais bruožais. „Smetoninėje“ tarpukario Lietuvoje valstybės biudžetas visada (išskyrus 1939 metus) buvo subalansuotas. Tų laikų vyriausybės valstietiškai taupiai leisdavo pinigus ir sumažėjus pajamoms mažindavo ir išlaidas.
Po 1991 metų visos be išimties Lietuvos valdžios išleisdavo daugiau pinigų negu surinkdavo. Kiekvienais metais valdžia vis daugiau skolindavosi.
Ją gelbėjo tik smarkiai auganti ekonomika ir didėjanti biudžeto apimtis. Deja, gelbėjo iki pirmo posūkio. Krizės metu valstybė liko be jokių rezervų ir dar su ribotomis galimybėmis skolintis.
Dabartinės vyriausybės padėtis nepavydėtina. Iš vienos pusės, ji turėtų didinti išlaidas, mažinti mokesčius ir stimuliuoti ūkį, iš kitos pusės, biudžete pinigų nėra – išlaidas tenka mažinti.
Yra vienas geras dalykas šioje situacijoje. Žmonės supranta, jog padėtis kebli ir vyriausybė gali daryti tai, ko gerais laikais nedrįstų, bijodama netekti populiarumo. Gaila, kad net tokioje sudėtingoje situacijoje mūsų politikai nesugeba susitelkti ir veikti vieningai, o mezga intrigas, kovoja vieni su kitais ir taip dar sunkina krašto ir jo žmonių padėtį.
Kokiomis priemonėmis galima sušvelninti krizės poveikį? Iš to, kas išdėstyta aukščiau, seka, jog svarbiausias dalykas – ūkio skatinimas. Biudžeto subalansavimas – jau daugiau ateities uždavinys. Kadangi mūsų vartojime ypač didelė importuojamų prekių dalis, jis buvo perteklinis, tai vartojimo skatinimo priemonės daug naudos neturėtų duoti. Lieka investicijos. Iš kur paimti pinigėlių joms ir į ką investuoti, kad nauda būtų didžiausia?
Lietuva jau ES narė ir gauna nemenką paramą. Ši parama gali labai padėti, aišku , tinkamai ją panaudojus. Nors aš pats gyvenu iš verslo, ir su manimi susiję įmonės kreipiasi ir kartais gauna ES paramą, manau, kad didesnė nauda krašto ūkiui būtų, jei valdžia ne skirtų paramą tiesiogiai verslo įmonėms, bet lėšas nukreiptų į viešajį sektorių – bendros paskirties ir infrastruktūros objektams tvarkyti ir nešvaistytų lėšų, kaip dabar vėl naujai sugalvojo visokiems IT paslaugų sektoriams ar kitiems dalykams.
Tai paradoksas, bet, kiek rodo patirtis, reta įmonė tikrai efektyviai naudoja ES paramos lėšas.
Be to, parama iškreipia konkurenciją. Dažnai skirstytojai vadovaujasi bendrais visai ES kriterijais, kurie netinka mūsų ūkiui. Paramos skirstymas priklauso nuo laimėjusių politinių partijų ir jas rėmusių įmonių valios ir t.t. Todėl, išskyrus tokias bazines ekonomikos sritis kaip energetika ir žemės ūkis, eksporto skatinimo programas ir, gal būt, tą keletą biopreparatų ir lazerių gamybos įmonių, kurios pačios bando kurti naujus produktus ir nėra, kitaip nei dauguma lietuviškų įmonių, tik technologijų pirkėjos, ES paramą, kiek tik įmanoma, verčiau nukreipti į valstybės valdomas sritis.
Aišku, bet ką darant reikia šiek tiek proto ir racionalumo. Gerai būtų turėti kiekvienos tvarkytinos srities perspektyvinį planą – pvz., kurias mokyklas ar ligonines ateityje teks uždaryti, o kurios tikrai liks – ir atitinkamai reguliuoti investicijas. Be to, reiktų turėti tipinius pastatų renovavimo projektus ar projektinius sprendimus atskiriems darbų etapams, o taip pat kontrolines sąmatas ar įkainius. Tai sumažintų piknaudžiavimo galimybes, taip pat galima būtų greičiau veikti, nešvaistant laiko ir pinigų nereikalingiems popieriams.
Jei krizės metu renovuotume mokyklas (šioje srityje galima pasimokyti iš estų), šiltintume daugiabučius ir tvarkytume gyvenviečių gerovę tokiu mastu, kaip tai daro lenkai, atnaujintume ligonines, poliklinikas, vaikų darželius ir t.t., pagaliau teismų, policijos, prokuratūros pastatus ir netgi kalėjimus, investuotume į kelius ir kitus transporto objektus ne mažiau kaip iki krizės – tokiubūdu stimuliuotume savo ūkį ir galėtumėme panaudoti „daugintuvo“ efektą. Be to, padarytume tai, ką vis tiek netolimoje ateityje padaryti reikės.
Tik nereikėtų susižavėti gigantiškais investiciniais projektais, kaip kartais kai kas mėgsta. Vyriausybei ir politikams tektų nugalėti vietinių ūkinių lobistų pasipriešinimą ir suderinti su ES valdžia ypatingą ES pinigų panaudojimo tvarką. Uždaviniai sudėtingi, bet išsprendžiami.
Žinoma, galima ir kita strategija. Mes maži, nuo mūsų niekas nepriklauso, audros šalia praeis, mes eksportuosim ir viskas savaime susitvarkys. O dabar reikia palaukti, nieko nekeisti, dėl kreditorių ir publikos akių pademonstruoti jog kažką sprendžiam. Gerai, jei susitvarkys. O, jeigu ne?
Kitas svarbus ir skubus uždavinys valstybės finansus tvarkyti taip, kad tie, kurie skolina Lietuvos vyriausybei tikėtų, kad ji sugebės skolas grąžinti ir kartu skolintis saikingai, neįsisukant į paskolų konvejerį ir neužkraunant ateities kartoms nepakeliamų įsipareigojimų naštos.
Vadinasi, reikia daryti tai, ką ir bando daryti mūsų vyriausybė – taupyti ir mažinti einamasias išlaidas. Tik, žiūrint iš šono, atrodo, kad vyriausybė tai daro per lėtai ir per mažai, be to kerpa išlaidas visiems po truputį, o neatsisako ir nemažina išlaidų atskiroms sritims – tai yra, nedaro struktūrinių reformų.
Pavyzdžiui, mažinant socialines išmokas ir pensijas, mano požiūriu, reikėtų atsisakyti tokių dalykų kaip valstybinės pensijos (gal būt, išskyrus kai kurias kompensacijas nukentėjusiems nuo tarybų valdžios) , signatarų rentos ir pan. Tokios išmokos yra buvusios nomenklatūrinės visuomenės reliktas ir neatitinka pilietinės visuomenės teisingumo sampratos. Mes deklaruojame, kad kuriame pilietinę visuomenę, kur visi lygūs. Iš tikrųjų kai kurie piliečiai yra „lygesni“ už kitus ir jiems už tai papildomai mokama.
Kartu reikėtų revizuoti visas kitas išmokas ir dalies jų atsisakyti arba sumažinti, kiek įmanoma, apsaugant invalidų ir pensininkų interesus. Verslininkų žargonu tai vadinama „suvaldyti sąnaudas“. Lietuva yra viena neturtingiausių ES valstybių ir besilygindami išmokomis su turtingomis mes iš skurdo neišbrisime ir tų turtingųjų nepasivysime. Dabar mūsų socialinio draudimo mokesčių tarifai vieni didžiausių Europoje, o „Sodros“ padėtis žinoma visiems.
Dar Makiavelis rekomendavo „blogus“, nepopuliarus dalykus daryti vienu ypu ir greitai, o gerus – po truputį ir kuo ilgiau.
Mūsų ekonomikos bei visuomenės problemos ir siūlomos struktūrines permainos, turinčios ilgalaikį poveikį, pakankamai plati tema verta atskiro rašinio. Todėl, apie tai vėliau.
O dabar, prieš užbaigdamas, norėčiau pabrėžti, kad krizės metu ypač svarbu, kokie yra piliečių lūkesčiai, tikėjimas ateitimi ir noras veikti vardan tos ateities. Tai turėtų suvokti mūsų politikai, mūsų elitas ir ypač žurnalistai. Ir atitinkamai elgtis.
