Knygos autorius nėra eilinis rusų propagandinės literatūros kūrėjas. Nuo 1990-ųjų – jau žinomas verslininkas, 1996–2000 m. pagal partijos „Jabloko“ kvotą – Rusijos Dūmos vicepirmininkas. 2000 m. M. Jurjevas nutraukė politinę veiklą ir pasuko į žurnalistiką, yra M. Leontjevo žurnalo „Odnako“ („Tačiau“) bei kelių kitų panašios pakraipos leidinių nuolatinis autorius. Tiesa, literatūra ir publicistika – tai tik M. Jurjevo hobis. Jis tebėra klestintis verslininkas, aktyvus daugelio Rusijos verslo asociacijų narys, tarp kitko, neseniai savo verslą perkėlė į JAV, kur, pasak jo, verslui plėtoti sudarytos geresnės sąlygos. Taigi – patriotas pragmatikas.
„Trečioji imperija“ išleista 2007 m., jos apimtis gana įspūdinga – 640 puslapių. Knygos chronologinės ribos (jei galima taip pavadinti) apima Rusijos imperijos kūrimosi laikotarpį nuo seniausių laikų, t. y. valstybingumo ištakų, iki XXI amžiaus vidurio (knygos pasakotojas – Lotynų Amerikos gyventojas, pasakojama 2054 m.). Jau užsiminėme, kad knygą verta panagrinėti dėl šiandieninių politinių aktualijų, todėl straipsniu nesiekiama aptarti viso jos turinio – norima tik akcentuoti tam tikrus epizodus, kurie atrodo visiškai adekvatūs ar aktualūs nūdienos įvykiams.
Laikotarpis po Stalino mirties knygoje vaizduojamas kaip regresas: SSRS-Rusija tik „valgė“ Stalino palikimą, o viso to rezultatas – Sovietų Sąjungos žlugimas: prarasta Ukraina, Vidurinė Azija, Kazachstanas. Boriso Jelcino (pasakojime jis vadinamas Borisu Prakeiktuoju) valdymo tarpsnis – tai visiška valstybės ir visuomenės degradacija: 1991–1999 metai apibūdinami kaip nuosmukis, iš kurio Rusiją ištraukia 2000 m. į valdžią atėjęs Vladimiras Restauratorius (V. Putino prototipas). Valdant V. Putinui Rusija vėl tampa galinga supervalstybe, grįžta jos nacionalinis identitetas ir savigarba. Deja, Vakarų tai netenkina: jie, matydami, kaip puikiai tvarkosi Rusija, ir suvokę, kad ji, nepaisydama nieko, turi potencialą atkurti savo didybę, siekia ją sunaikinti arba bent jau smarkiai susilpninti, todėl padidina spaudimą visose tarptautinės politikos srityse (panašu į dabar Rusijai taikomas Vakarų sankcijas).
M. Jurjevo knygoje konfrontacijos su Vakarais kibirkštį įplieskė ne kas kitas, o kaimyninė Ukraina, kuri buvo daug didesnis dirgiklis Rusijai nei kitos posovietinės valstybės: „ukrainiečiai nesiskyrė nuo rusų ir, tiesą sakant, buvo rusai“. Argumentas bene toks pat kaip ir šiandieninis – rytinės Ukrainos teritorijos gyventojai niekada nelaikė savęs tikrais ukrainiečiais, priešingai, visada jautėsi Rusijos dalimi. Todėl 2007 m. pabaigoje rytų ir pietų Ukrainoje prasidėjo sukilimas. Rytiniuose Ukrainos regionuose paskelbtas referendumas dėl pasitraukimo iš Ukrainos ir prisijungimo prie Rusijos, jame už susijungimą su Rusija balsavo 82 proc. visų regiono gyventojų. Kartu surengiamas referendumas ir Rusijoje, jame už rytų Ukrainos priėmimą į Rusijos sudėtį balsavo 93 proc. jame dalyvavusių. Kaip matome iš šiandieninės patirties, autorius tik ne visai tiksliai nurodė įvykių rytų Ukrainoje datas ir truputį apsiriko su referendumo rezultatais – Krymo referendumas iš tiesų įvyko 2014 m. kovo 16 d. ir jame už susijungimą su Rusija balsavo 96,77 proc. atėjusių balsuoti. Nepaisant to, siužetinių linijų panašumas – neįtikėtinas.
Ukrainos prisijungimas knygoje įvardijamas kaip pirmasis ekspansijos etapas. Toliau pagal panašų modelį prijungiama Kazachstanas (mat Amerika siekė N. Nazarbajevo nuvertimo), Turkmėnija, Baltarusija, Abchazijos ir Pietų Osetijos regionai (pastarieji du, kaip žinome, nuo Gruzijos atsiskyrė, nors ir su skirtingu statusu, 2008 m.). Rusijai prisijungiant vis daugiau teritorijų, 2008 m. panaikinama Rusijos Federacija ir įkuriama Rusijos Sąjunga, kuri tikriausiai yra Eurazijos ekonominės sąjungos – vieno iš pagrindinių V. Putino projektų – prototipas.
Dėmesio verta proklamacija, skelbianti Rusijos valstybės misiją: „Mes esame Eurazijos galia, didžiųjų Eurazijos imperijų paveldėtojai – Romos, Bizantijos, Mongolų ir Rusų-Sovietų, ir mes turime įvykdyti šimtametį Eurazijos tikslą – sujungti į vieną imperiją visą šiaurinę Euraziją – nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Tačiau Europa per amžius bandė mus sunaikinti, pavergti ir susilpninti! Niekada daugiau mums neturi būti grėsmės iš Vakarų! Ir todėl pirmiausia, kuriant naują pasaulio tvarką, mūsų užduotis yra tokia: visa Europa turi įeiti į Rusijos imperiją nuo vandenyno iki vandenyno; tai yra ir mūsų istorinė misija, ir imperatyvas mūsų saugumui. Kas pasiduos gražiuoju – gerai, kas nori kovoti – prašom, taip dar geriau, nes, kaip vienas poetas rašė, „sandoris tvirtas tada, kai dėl jo liejasi kraujas“.
Citata, kaip ir pats knygos viršelis bei pavadinimas, aiškiai kvepia imperine nostalgija ir priešiškumu Vakarams, o rusų tautos kolektyvizmo išeities taškas (to neužmirštama pabrėžti ir leidinyje) – karinės (ir ne tik) konfrontacijos su priešu. Šiandieninė konfrontacija tarp Vakarų ir Rusijos bei šalies gyventojų apklausų rezultatai puikiai parodo, kaip stipriai tai konsoliduoja tautą.
Požiūris į Baltijos valstybes M. Jurjevo knygoje išsiskiria brutalumu: 1940 m. Pabaltijo okupacija vadinama susigrąžinimu to, kas nuo seno buvo Rusijos; teigiama, kad „tai, jog daugelį pribaltų ištrėmėm į lagerius, Sibirą, darėm iš tikrųjų be reikalo. Reikėjo ne tremti, o sušaudyti, ir ne daugelį jų, o visus“. Baltijos valstybės apibūdinamos ne tik kaip nevertos išlikti kaip valstybės (juk po pasaulinės imperijos sukūrimo nė viena valstybė neišsaugos savo suvereniteto), bet ir jų gyventojai neverti išlikti kaip tautos, „todėl pradėję įsiveržimą mes žudysim ir griausim, kiek tiktai galėsim, nes pribaltams pasigailėjimo nebus“.
Knygoje brėžiama vizija, kad 2020 m. prasidės Pasaulinis karas ir iki 2022 m. liks tik penkios civilizacijos: Rusijos imperija, Amerikos federacija, Islamo kalifatas, Kinijos respublika, Indijos konfederacija. 2022 m. Šv. Elenos saloje susitikęs šis penketukas paskelbia tvarkingo pasaulio eros pradžią, pasidalija vandenynus, Antarktidą, teritorijas Mėnulyje, Marse.
Keleto šios knygos epizodų nupasakojimu su ekskursais į šiandienos įvykius nesiekiama ieškoti ribos tarp pramanytų fantazijų ir pagrįstų prognozių, nes Rusija, kaip žinome, neprognozuojama. Tačiau tai, kad rusų spaudoje sklandė gandai, jog knygą perskaitė visa prezidento administracija ir net pats prezidentas, bei tokie knygos vertinimai kaip vieno iš pagrindinių Kremliaus geopolitikos ekspertų Aleksandro Dugino („Daugelis iš mūsų kartos, be abejo, sutiks ją ne kaip fantaziją, o kaip instrukciją veikti. […] Tokią Rusiją, kokią mums rodo Jurjevas, norisi statyti, dėl jos norisi ir mirti, ir žudyti.“) vis dėlto kelia nerimą, ar tikrai pagrindinis knygos teiginys „Maskva yra Trečioji Roma ir ketvirtosios nebus“ ateityje nebus įgyvendintas.
Norintys išsamiau susipažinti su knygos turiniu, gali tai padaryti paspaudę nuorodą.
