Šiuolaikiniame pasaulyje tautų gerovė visiškai priklauso nuo sėkmės eksporte. Bet kurios šalies, bet ypač mažųjų, bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo lokomotyvas yra eksportas.
Kai 1999 m. mūsų BVP, užuot tebekilęs aukštyn, staiga niurktelėjo žemyn, neaiškumų nebuvo – taip įvyko dėl mūsų eksporto stabtelėjimo (konkrečiai – į Rusiją, dėl 1998 m. finansinės krizės toje šalyje). Eksportas nėrė žemyn beveik 15 proc., atitinkamai visa ekonomika – 1,5 proc. Tada, 1998 m., eksporto apimtis, lyginant ją su tų metų BVP, sudarė 28,9 proc. Dabar (2006 m.) ji sudaro jau 47,5 proc., taigi sumažėjus eksportui šiandien sulauktume dar didesnio mūsų BVP smukimo žemyn.
Taigi Lietuva irgi tapo prekiaujanti nacija. Atsivėrimas pasauliui mūsų ūkiui garantuoja geras perspektyvas (ir būtų priešingai, jei ekonomiškai izoliuotumės nuo pasaulio), bet kartu reiškia ir vis didėjančią mūsų priklausomybę nuo padėties pasaulio rinkose.
Ir ne tiek nuo padėties pasaulio rinkose, kiek nuo mūsų reagavimo į tas rinkas.
Neseniai paskelbti duomenys apie prekybą 2006 metais sako, kad nesijaučiame tose rinkose labai tvirtai.
Tai pirmiausia matyti iš vis labiau besižiojančio prekybos balanso deficito. 1996 m. tas deficitas (importo perviršis virš eksporto) nesiekė 5 mlrd. Lt., dar 2004 m jis buvo 8,6 mlrd. Lt., užpernai jau 10,4, pernai šoktelėjo iki 13,8 mlrd. Lt.
2006 m. deficitas sudarė per 35 proc. viso eksporto. Kitaip tariant, eksportu uždirbta valiuta sugebėjome apmokėti tik maždaug du trečdalius importo. Likusį trečdalį mokėjimų dengė užsienio valiutos įvežimas į šalį užsieniečių investicijomis bei skolinimasis (daugiausia bankinio sektoriaus – iš jų motininių bankų).
Galime kažkiek pasiteisinti - kapitalas vyko į Lietuvą savo noru, skolinosi irgi privatus sektorius, o ne vyriausybė – todėl ir deficito dengimas įtampos valstybės finansuose nesukėlė.
Bet kapitalo įvežimas gali ir sulėtėti; bankų skolinimasis ilgau taip smarkiai neaugs. Ir tada gali paaiškėti, kad nebeišgalim importuoti tiek daug. Bandysim importą sumažinti – ir iškart pamatysim, kad tai kenkia mūsų ekonomikos plėtrai, ima stigti ir investicinių prekių, ir tarpinio vartojimo produkcijos, ir importo vartotojų paklausai patenkinti.
TVF ir Pasaulio bankas jau ne pirmi metai baugina mus nelaimėmis (bet dar labiau estus ir latvius, kurių einamosios sąskaitos deficitas dar didesnis) ir reikalauja tą deficitą, kylantį dėl nesubalansuotos prekybos, mažinti. Jie, matyt, prieš akis turi Kinijos pavyzdį – kapitalas iš užsienio veržiasi į tą šalį dar platesne srove, bet jį Kinija naudoja ne prekių ar paslaugų importui, bet... grąžina atgal pirmiausia JAV (pirkdama tos valstybės iždo vekselius ir kitus skolos vertybinius popierius), kad ši vėl turėtų už ką toliau importuoti kinų prekes ir taip kelti aukštyn visą Kinijos ūkį. Dešimtadaliu kasmet.
Mūsų eksportas taip augti neišgali. Jis tampa dusulingas. Antai, 2005 m. eksportas metų ketvirčiais atrodė taip: I ketvirtis – 6,8 mlrd. Lt,., II ketv. – 7,8, III ketv. – 8,6, IV ketv. – 9,6 mlrd. Lt.
Šįmet jau kitaip: I ketv. – 9,0, II ketv. – 10,1, II ketv. – 10,0, IV ketv. – 9,6 mlrd. Lt. Paveikslas kitoks, niūresnis. Ji dar patamsina vienas retesnis, nors gal ir visai atsitiktinis epizodas – 2006 m. gruodžio mėn. mūsų eksportas buvo 0,3 proc. mažesnis nei 2005 m. gruodį.
Tiesa, atsiradusi prastesnė tendencija gali būti tik epizodinis dalykas. 2005 m. mūsų eksportą kažkiek „išpūtė“ didėjančios naftos kainos (dėl jų augo importo vertinė apimtis) ir, taigi, naftos produktų kainos (didinusios eksporto apimtį). 2006 m. šis veiksnys jau neteko įtakos. Mineralinio kuro eksporto vertė 2006 m. padidėjo tik 4 proc., tuo tarpu 2005 m. ji šoktelėjo net 37 proc. Turint galvoje, kad ši prekių grupė mūsų eksporte sudarė 27 proc. 2005 m. ir beveik 24 proc. 2006 m., galime drąsiai teigti, kad eksporto augimo lėtėjimą ženklia dalimi lėmė būtent konjunktūros šuoliai pasaulio naftos rinkoje.
Be to, mūsų prekybos deficitą (paspartėjusį importo augimą) stipriai pakurstė dar du veiksniai. Pirmas, tai visiems žinomas vidaus kredito staigus plėtojimasis - žymia dalimi bankų skolinimosi užsienyje dėka. Antras – platėjanti mokėjimų iš ES biudžeto srovė, finansuojanti mūsiškes investicijas bei kai kuriuos administracinių reformų ir socialinius (vartojimą didinančius) projektus.
Mūsų užsienio prekyboje vis dar maža teigiamų pokyčių. Antai 1996 m. pagrindiniai mūsų eksporto gaminiai buvo tekstilė ir jos dirbiniai (15,6 proc.), mineraliniai produktai (naftos produktai, iš esmės; 15,5 proc.), mašinos ir mechaniniai įrenginiai (11,8 proc.), chemijos produkcija (11 proc.), įvairios transporto priemonės (7,3 proc.). 2006 m. struktūra atrodė taip: tekstilės dalis smuko perpus – iki 8,3 proc. (absoliučia išraiška mūsų tekstilininkai eksporto nesumažino, bet padidinti jau nebeišeina), o mineralinių produktų dalis pašoko iki 24 proc. (žinia, kainos). Tolygiai augo (ir išsaugojo savo dalį) mašinos ir mechaniniai įrenginiai – 12,2 proc., beveik išsilaikė kaip ženkli eksporto pozicija paruošti maisto produktai (1996 m. – 6,5 proc., 2006 m. – 5,8 proc.).
Ryškiau padidėjo baldų (kartu su įvairiais kitais neklasifikuotais pramonės dirbiniais jų dalis pakilo nuo 2,1 proc. iki 6,2 proc.), plastikinių dirbinių (nuo 2,8 iki 5,2 proc.) ir transporto priemonių dalis – (nuo 7,3 proc. iki 10,1 proc.).
Deja, tai ne tos prekių grupės, kurių gamybos augimas užtikrintų mums vis didesnę pasaulio rinkų dalį. Pernelyg apstu konkurentų, gaminant tas prekes, pernelyg menkos pridėtinės vertės augimo perspektyvos.
Ir jei atlyginimai augs, jei mūsų žmonės jau nebenorės pinti automobilių laidų ar juolab siūti bevardžius („beženklius“) drabužius už vis santykinai menkesnį atlyginimą, mūsų galimybės plėsti eksportą mažės greičiau nei sugebėsim jį didinti kitokių prekių gamyba ir pardavimu pasaulio rinkose.
