Ši giesmė apie smulkmeną, apie dėmesio nevertą temą – smulkius centus. Bet ši smulkmena įžūliai gyvuoja kasdien, it kokie buitiniai parazitai, skruzdėlės ar utėlės, masiškai gyvena mūsų piniginėse ir kišenėse – tai yra smulkieji centai: vieno, dviejų, (rečiau) penkių centų aliumininės monetos. Dalis žmonių linkę bijoti bet kokios pinigų reformos, manydami būsią apgauti ir nuskurdinti. Tačiau šį kartą „baltų“ centų iššlavimo bijo prekybininkai.
Štai kokia statistika, pateikiama paties Lietuvos banko: per metus nukaldinama apie 30 mln. vienetų 1 cento monetų. Nukaldinti 1 cento monetą bei pristatyti ją į saugyklas kainuoja beveik 5 centus. Daugelyje valstybių paties smulkiausio nominalo monetos sudaro penktadalį visų išleistų monetų. O Lietuvoje 2005 metų pabaigoje 1 cento monetos sudarė 36,7 proc. visų monetų. Daugiau nei prieš metus „Lietuvos rytas“ citavo Lietuvos banko Kasos departamento direktorių: „Smulkūs centai – nesmagi problema. Labai nedidelė jų dalis sugrįžta. Galbūt šie centai nusėda gyventojų taupyklėse arba kur nors pasimeta“. Tikrai taip – ir nusėda, ir pasimeta.
Iš viso to lyg ir aišku, kad jau ne pernai ir ne užpernai, o daug anksčiau reikėjo nuspręsti, jog vieno ir dviejų (o gal ir penkių) centų nominalo monetos išimamos iš apyvartos ir Lietuvos Respublikoje nebegalioja, o visos kainos apvalinamos. Juk buvo noras įsivesti eurą – tada smulkiausio nominalo monetos vertė būtų atitikusi tris su pusę dabartinio cento. Beje, pvz., Švedijoje prieš keletą metų smulkiausia moneta tapo 50 erių, t.y. apie 19 Lietuvos centų. Tai kodėl gi Lietuvos bankas nežengia tokio akivaizdžiai būtino žingsnio?
Š. m. birželio mėnesį „Verslo žinios“ paskelbė štai tokią žinią: „Lietuvos bankas mielai atsisakytų 1, 2 ir 5 centų monetų, kurių kaldinimas brangesnis už jų vertę, tačiau prekybininkai tam prieštarauja – „baltieji centai“ esą rinkodaros variklis“. Vadinasi, Lietuvos bankas, kuris yra valstybės institucija, tarnauja ne Lietuvos piliečiams, o milijonus mokesčių mokėtojų litų (ne centų) švaisto tam, kad įtiktų „prekybininkams“, t.y. verslo rykliams, puoselėdamas jiems sąlygas psichologiškai mus mulkinti. Lietuvos banko atstovas neseniai per radiją pareiškė, jog smulkiųjų centų vartojimą gal kaip nors (kažkokiu sudėtingu mechanizmu) reikėtų apriboti, bet visai atsisakyti jų neverta, nes tai esąs „rinkodaros elementas“.
Išvertus į žmonių kalbą tai reiškią, kad tas „elementas“ yra psichologinis vartotojų, t.y. mūsų visų, mulkinimas. Ta atsiprašant rinkodara yra labai primityvi, bet, matyt, sėkminga: prekės kainuoja 2,99 Lt, 5,99 Lt, 15,99 Lt ir t.t. Taip daroma tam, kad pirkėjui, pamačiusiam prekę už 12,99 Lt, mintyse įstrigtų dvylikos, o ne trylikos litų suma, ir prekė atrodytų pigesnė negu yra. Jeigu būtų atsisakyta smulkių centų, prekybininkams, norint išlaikyti akių dūmimo mechanizmą, tektų mažinti kainą, o to jie, žinoma nenori.
Kol blusinėjamės su tais centukais, psichologiniam mulkinimui vis dėlto galima atsispirti. Kiekvieną kainą, kurią pamatome esant 2,99; 12,99 arba netgi 2,95 ir 12,95, mintyse tuoj pat reikia pakeisti į 3 Lt, 13 Lt ir t.t. (tai greitai tampa lengvu refleksu). Taip pat ir kalbant reikia sakyti, kad, tarkim, kas nors kainuoja ne „dvylika devyni devyni“, o trylika litų.
O Lietuvos banko vadovui Reinoldijui Šarkinui turiu paruošęs dovaną: didelį stiklinį sferinį dubenį, beveik pilną banko „gamybos“ metalo laužo.
