Ar aštuntus metus skaičiuojantys dangoraižiai darko Vilniaus vaizdą – nuomonių yra įvairių. Ar būstai juose ir jų išlaikymas yra brangu – taip pat. Tiesa yra tai, kad dangoraižiai – turinčiųjų pinigų privilegija, bet iš kitos pusės dideles išlaidas atsveria privalumai – nuostabus vaizdas pro langą, miesto centras, patogus ir saugus gyvenimas, įvairios paslaugos pastato apačioje ir puiki investicija.
Ar mes europiečiai?
Pasaulyje daugiaaukščiuose beveik visada įsikuria kontoros ar viešbučiai. Pvz. Manchetene gyvenamųjų dangoraižių ne daugiau kaip 10 proc. Gal būt tik žinomojo Donaldo Trampo milžinams pavyko tapti sėkmės ir pranašumo simboliais. Beje, nežiūrint į tai, kad trūko svarbiausių komforto elementų – parkavimosi vietų, virtuvių butuose ir galimybės atidaryti langus. Europiečiai ir amerikiečiai mieliau gyvena arčiau žemės – kotedžuose ar neaukštuose pastatuose. Taip jiems patogiau ir komfortiškiau. Mūsiškiai pavilioti prabangos, o gal mados ar prestižo, sugungyti kažko naujo, nematyto, neišbandyto kuriasi ir aukštai. Tik panašu, kad pas mus būstas dangoraižyje dažniau tampa jaunų, veiklių, dimaniškų žmonių tranzitine vieta. Kol gyvenimas nesusitovės, netaps sėslesnis ir pagausėjusi šeima neprivers rinktis tokių namų, iš kurių išėjęs pateksi ne į „Akropolio “tipo realybės šou, o galėsi su trumpikėmis pasivaikščioti po sodą. Gal žiemą jau teks pačiam nusikasti kieme sniegą ar vienišoje sodyboje dings elektra. Bet tai jau kita tema.
Pagąsdinimai pamastymui
Gyvenimas dangoraižiuose yra specifinis. Jis tinka ne kiekvienam. Aukšti pastatai svyruoja, susidaro dideli skersvėjai. Aukščiau 30-to aukšto jau nebegalima atidaryti langų dėl vėjų ir slėgio patalpos viduje ir išorėje skirtumo.
Atskira ir mažai ištirta tema – kaip gyvenimas aukštai veikia žmogaus psichiką. Slėgio keliantis – leidžiantis mikropermainos, pastovus vaizdas į žemę iš paukščio skrydžio, galų gale, aukščio baimė – tai akivaizdūs dalykai. Be to gyvenimas aukštai virš žemės keičia pschiką ir mažiau banaliais būdais.
Viena iš galimų reakcijų – depresija. Tai pastebėta, pavyzdžiui, Japonijoje, kur Tokijuje 70 – ųjų pabaigoje buvo pastatytas visas kvartalas gyvenamųjų dangoraižių – Takasimadaira. Projektas sukėlė didelį ažiotažą, bet po kurio laiko pasirodė, kad savižudybių procentas jame daug didesnis, nei vidutiniškai mieste. Šiandien japonų kalba „Takasimadaira“ tai sinonimas vietos, kur vyksta savižudybės. Japonai atsimena šią liūdną patirtį ir jau nerizikuoja statyti gyvenamųjų dangoraižių kvartalų.
Mūsų pastatai ne tokie aukšti ir minėtos problemos taip globaliai neturėtų pasireikšti. Tačiau žinoti verta, prisiminus kad ir tą pačią tokių būstų kainą.
Kas moka, tas užsako muziką?
Įsigiję brangius butus ir mokėdami nemenkas sumas už komunalines paslaugas dažni gyventojai mano esą visapusiški padėties šeiminkai. Jiems nebaisūs nei gaisrai, nei liūtys, nei kitokie gamtos kataklizmai. Jei vieni nuo mūsų veiksmų nepriklauso, tai kitus, pvz, gaisrą, dažnai prisišaukiame patys.
Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos specialistų teigimu, stebina pačių vilniečių, gyvenančių aukštuminiuose pastatuose, požiūris į butuose ar laiptinėse sumontuotus automatinės gaisrinės signalizacijos daviklius. Neretai gyvybę galintys apsaugoti šie įrenginiai tampa „kliudančia“ interjero dalimi ir yra pačių gyventojų savavališkai nuimami.
Atidavus naudoti naują pastatą butų šeimininkai pradeda tvarkytis pagal savas taisykles ir, pasak specialistų,susidaro įspūdis, kad gyventojai labiau rūpinasi materialinio turto saugumu nei savo gyvybėmis. Nors visuose aukštuminiuose pastatuose įrengtas vidaus priešgaisrinis vandentiekis, tačiau ir čia, pastebi gaisrininkai, yra netvarkos.
Ugnegesiai pripažįsta, kad susiduria ir su problemomis evakuojant gyventojus iškilus ypatingai situacijai. Nors naujieji dangoraižiai pastatyti taip, kad gaisrinei technikai privažiuoti prie jų keblumų nebėra,atsiranda kitų kliūčių – tai butai už šarvuotų, seifinių durų. Tokioms durims atidaryti reikia apie 20 minučių, todėl gelbėtojams dažnai tenka pasirinkti kitus patekimo į patalpas kelius, o juk likviduojant incidentus laikas skaičiuojamas ne minutėmis, o sekundėmis. O kur dar nuo kaimynų užrakinti ir užstatyti numatyti evakuaciniai liukai? Ar tai dar vis dėlto, kad gyvename visuomenėje, kur net kaimynu negalime pasitikėti. Amerikoje prieš parduodami butus dangoraižio statytojai pasidomi kiekvieno pirkėjo finansinėmis galimybėmis, pinigų kilme ir net būsimų gyventojų pomėgiais, todėl pirkdamas apartamentus dangoraižyje žmogus yra tikras, kad jį sups lygiaverčiai kaimynai. Nuo tokių ne tik atsitverti nesinorės, bet ir malonu bus bendrauti bendrose erdvėse, kurių mūsų dangoraižiuose trūksta.
Bet viskas prieš akis. Svarbu kad vaikas augtų ne tik į ūgį, bet ir į protą.
