Vaikų repertuare net nebeliko Puškino „Caro Saltano“. Permainos galbūt laukia ir literatūrinio Puškino muziejaus Vilniuje. Vadovybė nori grąžinti pastatui jo istorinį pavadinimą, bet sako, kad ši iniciatyva buksuoja jau trejus metus.
Vilniaus senajame teatre, buvusiame Rusų dramos – finalinės Jono Vaitkaus spektaklio perbėgos. Premjera įvyks kitą savaitę.
Pastaruoju metu teatro repertuaras smarkiai keičiasi. Iš jo nuspręsta pašalinti spektaklius, pastatytus pagal rusų autorių – Maršako, Šukšino, Sorokino, Žitkovskio ir kitų – kūrinius. Pagrindinis kriterijus – kūrybinės grupės požiūris į Rusijos pradėtą karą Ukrainoje.
„Svarbiausias kriterijus mums yra kūrybinės grupės – ypač režisieriaus ir dramaturgo – pozicija, nes jie yra pagrindiniai meninio produkto kūrėjai“, – teigia Vilniaus senojo teatro vadovė Olga Polevikova.
Teatro vadovybė įsitikinusi, kad reikia reaguoti į geopolitinius ir kultūrinius iššūkius. Net jei gvildenti tenka kiekvieną spektaklį ir jos kūrybinę komandą.
„Pavyzdžiui, karo pradžioje „Palaidokite mane po grindjuoste“ autorius, pagal kurio kūrinį pas mus pastatytas spektaklis, labai aiškiai išreiškė savo poziciją, siūlydamas nuo šiol jį vadinti ukrainiečių rašytoju. Tačiau šiemet jo pozicija vis dėlto pasikeitė ir jis pasisakė visiškai kitaip“, – teigia O. Polevikova.
Pokyčių neišvengė ir vaikų repertuaras. Naujoji strategija – spektakliai vaikams lietuvių kalba. Šiuo metu laikinai nerodomas net Aleksandro Puškino „Caras Saltanas“ – aiškinamasi, koks yra kūrybinės grupės požiūris į Rusijos pradėtą karą Ukrainoje. Šiam rusų poetui dabar apskritai nelabai sekasi. Taip pat panašu, kad permainos laukia ir Literatūrinio Puškino muziejaus, įsikūrusio Vilniuje.
„Kadangi gamino vietiniai meistrai, neturėję nuotraukos... mūsų herbas šiek tiek skiriasi nuo tikrojo Puškinų giminės herbo. Pas mus išėjo taip, kad ranka su kardu užsimoja virš erelio, o erelis turėtų simbolizuoti Rusiją. Štai, pažiūrėkite: ir ranka ne toje pusėje, ir erelis ne visai rusiškas“, – kalba Puškino muziejaus fondų saugotoja Marija Konickaja.
Vilniuje įsikūrusiame Puškino muziejuje saugoma daugiau nei 8 tūkst. eksponatų. Tarp jų – baldai, rankraščiai, knygos ir nuotraukos. Tačiau pats poetas čia niekada nėra buvęs. Markučių dvarą kaip kraitį savo dukrai Varvarai padovanojo Aleksejus Melnikovas – inžinierius, tiesęs geležinkelį Peterburgas-Vilnius-Varšuva. Varvara ištekėjo už poeto sūnaus Grigorijaus. Kartu jie 1899 metais persikėlė į Markučius.
„Tai yra retas kultūros paveldo objektas, retas dalykas, kada medinis namas stovi ir faktiškai išlieka tos pačios būsenos“, – sako Puškino muziejaus direktorė Nadežda Petrauskienė.
Siūlymas grąžinti dvarui istorinį pavadinimą – dokumentuose jis užfiksuotas kaip „Markutjė“ – svarstomas jau trejus metus. Administracijos nuomone, pavadinimas "Literatūrinis Puškino muziejus" yra varžantis, nes dvaro, parko ir viso regiono istorija yra daug platesnė.
„Tai yra noras prisiminti šeimą ne tik Puškino laikų ir krašto istoriją, bet ir Melnikovo šeimą, ir Vilnijos slėnio istoriją, kadangi čia buvo keli dvarai“, – tvirtina N. Petrauskienė.
Vilniaus kraštas, sako muziejaus direktorė, yra savita žemė, turinti ne vieno šimtmečio istoriją. Esą iš čia negalima lengva ranka išbraukti kultūrinės įvairovės, antraip gali kilti įtampa tarp skirtingų visuomenės grupių.
„Lygtai mes sakom, kad jūs, rusai, ne mūsiškiai. Jūs ne mūsų bendrapiliečiai ir jums čia, galų gale, ir ne vieta. Ir pamirškit savo Puškiną, ir savo rusų gatvę, ir savo teatrą, ir taip toliau“, – sako VU Rusų filologijos katedros vedėjas Pavel Lavrinec.
Su VU Rusų filologijos katedros vedėju Pavelu Lavrinecu kaip tik susitikome Vilniaus Rusų gatvėje. Ar ji taip pat bus pervadinta – kol kas neaišku. O štai, ką sako gyventojai:
„Turbūt turiu savo nuomonę, bet nesakysiu.“
„Esu iš Ukrainos. Tikriausiai suprantate situaciją ir mūsų radikalų požiūrį į rusų kultūrą.“
„Manau, kad nereikia keisti pavadinimo.“
„Jeigu norite kažkaip pasipriešinti šitai agresijai – kai per žinias minimas Putino vardas, tiesiog uždenkit jo pavardę arba jo veidą. Bet prie ko čia rusų kultūra?“
Pasak Lavrineco, kaskart, kai svarstoma pervadinti ar pašalinti iš viešosios erdvės ką nors rusiško, pirmiausia reikėtų paklausti, kaip tai padėtų Ukrainai.
„Kartais nematau tokio ryšio tarp agresijos ir klasikinės, tradicinės rusų kultūros. Tuo labiau tarp rusų gatvės, kuri, kaip mes žinom, buvo pavadinta atminimui apie kažkada čia gyvenusią rusėnų bendruomenę“, – aiškina P. Lavrinec.
Docento nuomone, rusų kultūra atsiduria taikiklyje ir dėl artėjančių rinkimų. Pasak katedros vedėjo, geriau šį klausimą spręsti rimtomis diskusijomis, o ne populistiniais pareiškimais.
