Tokios rūšies rinkiminiai šūkiai geriausiai nusakytų dabartinius rinkimus. Politikai maišo įvairiausius idėjinius bei žodinius kokteilius ir primygtinai siūlo rinkėjams paragauti. Tačiau koks gali būti beprasmybės skonis? O agresyvios beprasmybės?
Vadinamosios savivaldos rinkimuose vyrauja visiška idėjinė bei vertybinė sumaištis. Atrodo, jog net patiems politikams jau gerokai pabodo atlikinėti išmoktus vaidmenis, tačiau scenoje juos palaiko neįveikiamas valdžios troškimas. Žadėsiu, ką tik norite, tik leiskite prie valdžios ar padėkite ją išlaikyti.
Stebėdami rinkimų farsą akivaizdžiai matome, kur nusirista vaizduojant demokratiją bei demokratinius rinkimus. Prisiminkime, jog pastaruosius kelerius metus mūsų politinis elitas vaizdavo dedąs daug pastangų riboti politinę korupciją, išskaidrinti partijų finansavimą ir kitus tamsius dalykus. Ir štai sunkaus darbo vaisiai – perukuoti balsų pirkėjai, nuo pilietinės pareigos dozės apgirtusių būriai, besiveržiantys prie išankstinių balsadėžių...
Politikų baisėjimasis perkamais balsais – apsimestinis. Juk jei verslo grupės perka partijas (prisiminkime kad ir Abonento „juodosios buhalterijos“ knygą, kurios mūsų teisėsauga taip ir nedrįso perskaityti) ar įkuria savas, tai kodėl negalima pirkti rinkėjų. Jei politikai parsiduoda, tai kodėl negalėtų parsiduoti rinkėjas. Kodėl politinėje korupcinėje sistemoje parsidavimas turi būti vien politikų privilegija? Juk laisvoje politinėje rinkoje viskas perkama ir parduodama.
Turime tai, ką kūrėme atgautos Nepriklausomybės metais. Norint atsakyti į klausimą, kaip nusirista iki tokios farsinės demokratijos, reikėtų sutelkti dideles įvairių sričių tyrinėtojų pajėgas. Tačiau jos vargu ar kada nors bus sutelktos – Lietuvos visuomenės būvio, juolab politinio elito bei neformalaus valstybės valdymo, taip pat vaizduojamosios demokratijos tyrinėjimai nėra nei pageidaujami, nei skatinami. Tad išsakysiu keletą savo minčių, suvokdamas jas esant neišvengiamai paviršutiniškas.
Pradėkime nuo vieno akivaizdaus fakto – politinėms partijoms nebūdinga ideologinis kryptingumas. Daugumoje partinių programų įvairiai dėliojamos panašios mintys ir pažadai, visos partijos sukasi „apie centrą“, kurio iki šiol niekas taip ir nenustatė. Suprantama, esama ir nereikšmingų išimčių. Pavyzdžiui, krikščionys demokratai stengiasi įtvirtinti aiškesnę vertybinę sistemą. Tačiau išimtys – tik bendro vaizdo bruožai, nuspalvinantys politinio vyksmo farsą, tačiau negalintys pakeisti jo korupcinės ir antipilietinės esmės.
Kaip čia atsitiko, kad partijoms tapo nebesvarbu nei ideologija, nei vertybės? Į šį klausimą nėra lengva atsakyti, juolab kad partinį deideologizavimą teigiantys politikai bei juos aptarnaujantys politologai aiškina tai bendresne tendencija: esą įvairių Europos šalių partijos atsisakančios ideologinės kovos ir linkusios sudarinėti įvairiausias koalicijas. Tačiau Europoje ideologijos neišnyko, o toks aiškinimas nuslepia lietuviškosios partinės deideologizacijos esmę. Kokia ta esmė?
Lietuvoje veikiančios partijos yra vieno partinio modelio – buvusios komunistų partijos – pavidalai ar įsikūnijimai. Naujomis sąlygomis iškilus būtinumui kurti daugpartinę sistemą, komunistinė nomenklatūra ir tapo „daugpartine“. Komunistų partijos modelio pagrindu išugdytas ir politinės veiklos supratimas bei politinis mentalitetas. Buvusi komunistinė nomenklatūra, visais būdais siekusi išlaikyti valdžią, sutelkė savąjį politinį elitą ir įtvirtino gryno valdžios siekimo nuostatą.
Komunistinė nomenklatūra jau sovietmečiu buvo ganėtinai nuideologinta – ideologija buvo skirta masėms, o valdžia rėmėsi karine bei specialiųjų tarnybų galia. Todėl nomenklatūrai nebuvo sunku prisitaikyti prie naujų sąlygų: jai jokios ideologijos nereikėjo, o prireikus ji mokėjo pasinaudoti įvairių ideologijų deriniais, nepaleisdama iš akių pagrindinio tikslo – valdžios. Išmokyta prisitaikyti prie „partinės linijos“ svyravimų nomenklatūra seniai suvokė, jog valdžia yra viskas, o ideologija – niekis. Kitaip tariant, kokios reikės, tokios ir duosime.
Prisitaikant prie demokratinės sistemos nustatomų žaidimo taisyklių tos pačios nomenklatūros atstovai įkūrė įvairių partijų – kad rinkėjai, turėdami iš ko rinktis, niekaip negalėtų neišrinkti nomenklatūrinio stuburo. Savo vaidmenį tos „daugpartinei“ sistemai pritaikytos partijos atliko ir atlieka puikiai.
Lietuvoje taip ir neatsirado įtakingos partijos, kurios pagrindinis tikslas būtų ne valdžia, o valstybės ir visuomenės demokratizavimas, realios savivaldos įtvirtinimas, pilietinės visuomenės savikūros skatinimas. Visos partijos veikia buvusios nomenklatūros primesto politinio žaidimo sąlygomis, visoms būdingas tas pats partiškumo viršenybės bei išskirtinumo mentalitetas. Stebėtinai vieningai parlamentinės partijos veikė neleisdamos piliečiams dalyvauti valstybės valdyme bei savivaldoje, įtvirtinant teisinius gražintinos žemės „perkėlinėjimo“ pagrindus ir daugelį kitų dalykų, padėjusių politiniam sluoksniui atsiriboti nuo visuomenės ir sykiu nuo atsakomybės visuomenei.
Politinių partijų „valdžios ideologiją“ gražiai nusako socialdemokratų reklama, kurioje dėstoma, jog valdžia rūpinasi gyvenamąja aplinka, keliais ir visais kitais gyvybiškai svarbiais dalykais, taip pat ir „paprastu žmogumi“. Lietuvos valdžia pati sau patikėjo rūpinimąsi tais dalykais, kuriais normalioje demokratinėje šalyje turėtų pasirūpinti patys piliečiai. Tokiai valdžiai piliečių nereikia, iš savo visagalybės aukštumos ji regi tik „paprastus žmones“. Kol politinis elitas laikysis tokios nuostatos, o vadinamasis elektoratas sutiks atlikinėti ‚paprasto žmogaus“ vaidmenį, tol koktaus rinkimų farso tik daugės.
