Seimo pastangos priimti įstatymus, kurie patobulintų rinkimų kampanijų ir partijų finansavimo tvarką, primena gūžynes. Atrodo, sąmoningai vaikščiojama užsirišus akis, kad tik nebūtų pasiektas svarbiausias tikslas – užtikrintas partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo skaidrumas. Deja, į šunkelius veda ir prezidento teikiami pasiūlymai.
Šerloko Holmso laiškas
Jei norim skaidrinti valstybės gyvenimą, kovoti su korupcija, tobulinti politinės sistemos funkcionavimą, pradėti reikia nuo partijų finansų - tada natūraliai seks ir kiti žingsniai. Tai labai elementari mintis, kuriai, rodos, visi pritaria. Tačiau paslaptis lieka, kodėl šioje srityje nieko nedaroma – net nediskutuojama apie tai? Ši mintis tarsi laiškas vienoje Šerloko Holmso tirtoje byloje, kuris buvo padėtas labiausiai matomoje vietoje ir tokiu būdu „paslėptas“ tikintis, kad jo niekas neras. Taip ir šiuo atveju - visi vaikšto aplink, nepastebėdami ar nenorėdami pastebėti svarbiausio dalyko. Ypač dabar, prezidentui pateikus pasiūlymą, kad būtų panaikinta galimybė partijoms gauti pinigų iš fizinių ir juridinių asmenų ir pagrindiniu finansavimo būdu būtų padarytas pinigų skyrimas iš valstybės biudžeto. Triukšmingai diskutuojama, ar priimti tokį sprendimą, ir tai yra palanki proga nutylėti svarbiausią klausimą.
Tačiau didžiausia partijų ir rinkimų problema yra ne tai, kad partijos legaliai, deklaruodamos, gauna pinigų iš vienos ar kitos bendrovės. Didžiausia blogybė yra nelegalių pinigų srautai, plaukiantys į juodąsias partijų kasas. Kad tokių esama, tikrai nėra kokia nors fantazija. Dėl Darbo partijos finansų spręs teismas (tiriami keli įtartini pervedimai kelioms kitoms partijoms), tačiau ir be to apstu pačių politikų (pavyzdžiui, europarlamentaro Aloyzo Sakalo) patvirtinimų, jog tokia partijų praktika egzistuoja. Neseniai savaitraštyje „Veidas“ vienas politikas (beje, atsakingas už partijos finansus) pateikė savo įvertinimą, kad juodosios kasos nuo dviejų iki dešimties kartų viršija oficialius aukojimus partijoms, o vidurkis esąs trys kartai.
Juodieji partijų pinigai
Ir štai esant tokioms aplinkybėms prezidentas siūlo ne sugriežtinti partijų finansų kontrolę, o panaikinti galimybę aukoti partijoms legaliai. Toks žingsnis gal ir atrodo kaip įspūdinga kova su korupcija, tačiau svarbiausios problemos, juodųjų partijų kasų, nepanaikina ir iš tikrųjų tėra kovos su korupcija imitacija.
Juodieji partijų pinigai yra itin ydingas reiškinys. Jie sujungia partijas su nusikalstamu pasauliu, susaisto šias dvi sferas glaudžiais ryšiais, padaro tarsi tos pačios lygos žaidėjais. Juodi pinigai – tai nuslėpti mokesčiai, kontrabanda, tai tamsus pasaulis, susijęs su prievarta, žmonių išnaudojimu ir paniekinimu. Ir partijų vadovybė tai toleruoja, tokie pinigai naudojami rinkimuose, kad būtų išrinkti žmonės, kurie po to kuria mums įstatymus.
Kiekvienam sveiko proto žmogui aišku, kad tokios padėties negalima toleruoti nė vienos dienos, nė vienos valandos. Klausimas: kas šią problemą turėtų sureguliuoti, išspręsti? Žinoma, tie patys politikai, tos pačios partijos. Štai čia ratas ir užsidaro. Paskleidus miglą ir nukreipus diskusiją kiton pusėn sprendimas iš vietos nepajudės.
Pasiūlymas leisti finansuoti partijas tik iš valstybės biudžeto yra žalingas daugeliu požiūrių. Neatsitiktinai tokios praktikos nėra nė vienoje Europos valstybėje. Tik Švedijoje partijos nepriima aukojimų - tai nustatyta ne įstatymu, o pačių partijų susitarimu. Tačiau tam, kad galėtume mėgdžioti švedišką modelį, mūsuose turėtų būti daugybė kitų, mums kol kas nepasiekiamų, sąlygų.
Finansuojant partijas tik iš biudžeto, visų pirma padidėtų biudžeto išlaidos. Žinoma, demokratijos tobulinimui pinigų gal ir nebūtų gaila, tačiau vis dėlto tiesa ir tai, kad turime taupyti kiekvieną centą. Blogiau, kad sutriktų natūrali partijų konkurencija. Partijos susikurtų šiltnamio sąlygas: skirtų sau pinigų tiek, kiek įsigeistų. Asmenų ir verslo bendrovių skiriami pinigai partijoms daugumoje šalių nelaikomi blogybe: tokiu būdu užmezgamas tam tikras partijų ir visuomenės ryšys. Visuomenė, taip pat ir verslas, turi galimybę dar prieš rinkimus duoti ženklą apie tai, kaip jie vertina vieną ar kitą partiją. Taigi partijos negali užsnūsti, turi zonduoti ir verslo nuotaikas – o tai galų gale valstybei išeina į naudą. Be to, laikoma, kad surinkti pinigai ir tinkamas jų panaudojimas liudija partijos ar atskiro politiko vadybinius sugebėjimus, kurie siejasi su sugebėjimu valdyti valstybę: pinigų surinkimas ir panaudojimas yra savotiškas egzaminas besiruošiantiems sėsti prie valstybės vairo.
Daugiau valstybės pinigų skiriama daugiau balsų gavusioms partijoms. Taigi finansuojant jas tik iš biudžeto politikos olimpe įsitvirtintų tos pačios partijos, ir jos jaustųsi visiškai saugios, nes mesti joms iššūkį nauja partija, gaunanti kur kas menkesnį finansavimą, neturėtų beveik jokių galimybių. Galų gale, padarius vien tokią įstatymo pataisą, dar labiau padidėtų tamsiųjų pinigų įtaka. Prezidento siūlymas leisti partijoms skirti 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio taip pat labai prieštaringas, nes atveria kelią piktnaudžiavimams, tokiems kaip darbdavių ar kitų aukštesnę padėtį turinčių asmenų spaudimui.
Nežinia, ar tai atsitiktinumas, kad prezidentas tokią pataisą pateikė dabar, kai pasigirdo abejonės dėl jo paties rinkimų kampanijos finansavimo skaidrumo.
Kontrolės mechanizmas – partijų tabu
Sukurti veiksmingą partijų ir rinkimų finansų kontrolės mechanizmą gal ir nėra pats lengviausias uždavinys, tačiau nėra tai ir neperkremtamas riešutas – ypač turint omenyje turtingą demokratinių valstybių šios srities patirtį. Buvo gražu žiūrėti, kai Seimas apklausė kelias institucijas – Vyriausiąją rinkimų komisiją, Specialiųjų tyrimų tarnybą – ar šios nesutiktų griežčiau kontroliuoti partijų finansų. Institucijos papurtė galvas – ne, nepageidaujame! – ir partijos dėkingos suskliaudė ausis. Tiesa yra tai, kad didžiausia kliūtis praskaidrinti partijų finansus yra ne kokios nors techninės problemos, o tiesiog pačių partijų nenoras ir įžūlus šio klausimo ignoravimas.
Paradoksas, kad institucijos, kurios į savo pilvus beria biudžeto milijonus, yra bejėgės prižiūrėti partijas, nors daugelis pažeidimų, tokie kaip socialiai remiamų asmenų dideli įnašai, ypač pervedami daugelio asmenų vienu metu, arba partijų pajamų ir išlaidų neatitikimas matomi plika akimi net ir eiliniam piliečiui.
Žinoma, galima peržiūrėti ir partijų bei rinkimų kampanijų finansavimo šaltinius, nors manau, kad šiuo metu labiausiai tinkamas mišrus, ir biudžeto, ir - bent jau - juridinių asmenų finansavimas. Tačiau neužtikrinus finansų kontrolės svarstoma įstatymo pataisa, numatanti partijų ir rinkimų kampanijų finansavimą tik iš biudžeto, neturi didesnės prasmės.
