M. Chodorkovskis yra labai spalvinga asmenybė. Prieš Sovietų Sąjungos žlugimą jis aktyviai įsiliejo į dar tik braškančioje sovietinėje sistemoje užgimstantį privataus verslo pasaulį. Jis kartu su draugais įkūrė banką MENATEP, kuris tapo vienu pirmųjų komercinių bankų Sovietų Sąjungoje. Iš šios verslo struktūros vėliau išaugo naftos milžinė JUKOS. Prieš M. Chodorkovskio suėmimą 2003 metais jis buvo 16-oje vietoje turtingiausių pasaulio žmonių sąraše (pagal „Forbes“ žurnalo versiją), o jo turtai buvo vertinami 15 mlrd. JAV dolerių. Tačiau tuo pat metu pradėjo ryškėti M. Chodorkovskio nesutarimai su Rusijos valdžia, jis užsiminė apie planus finansuoti opozicines politines jėgas.
Verslininkas buvo suimtas 2003 metų spalio 25 dieną. Jo lėktuvą, nusileidusį Tolmačevo oro uoste Novosibirske, šturmavo Rusijos federalinės saugumo tarnybos pajėgos. M. Chodorkovskiui buvo pateikti kaltinimai dėl sukčiavimo 1994 metais dalyvaujant valstybinio turto privatizacijos procese. Kartu su M. Chodorkovskiu buvo nuteistas ir buvęs MENATEP banko prezidentas Platonas Lebedevas. 2005-aisiais M. Chodorkovskis buvo nuteistas devyneriems metams kalėjimo (vėliau šis nuosprendis buvo sušvelnintas iki aštuonerių metų). Į laisvę M. Chodorkovskis turėjo išeiti 2011 metų pabaigoje, tačiau kelią tam užkirto antras teismo procesas. Nors jis buvo aiškiai politizuotas, o M. Chodorkovskiui metami kaltinimai kartais visiškai absurdiški (verslininkas buvo kaltinamas pavogęs visą 1998–2003 metais JUKOS išgautą naftą), viskas baigėsi nauju kaltinamuoju nuosprendžiu. M. Chodorkovskio bausmės atlikimo terminas, subendrinus pirmo ir antro proceso bausmes, buvo pratęstas iki 14 metų kalėjimo. Vėliau bausmė buvo sušvelninta iki 11 metų. Dabar M. Chodorkovskis turėtų išeiti į laisvę 2014 metų spalio 25 d., tačiau šiandien girdėti nuogąstavimų, kad ir po pusantrų metų kalėjimo durys nuteistam verslininkui neatsivers. Rusijos valdžia gali rengti trečią teismo procesą prieš buvusį JUKOS savininką.
Kalbėti apie realias M. Chodorkovskio įkalinimo priežastis nėra lengva, nes ši tema yra apipinta įvairiomis prielaidomis. Numanu, kad verslininko likimą nulėmė jo siekis įsitraukti į Rusijos politinį gyvenimą, pradėti daryti jam įtaką remiant valdžios oponentus, o ateityje galbūt ir tiesiogiai dalyvaujant šalies politiniame gyvenime. Kalbama ir apie asmeninę Vladimiro Putino antipatiją M. Chodorkovskiui, kurią irgi galima susieti su politinės konkurencijos baime.
Kad verslininką šiandien bandoma kuo ilgiau palikti už grotų, gali turėti įtakos ir JUKOS likimas. Po M. Chodorkovskio arešto įmonei buvo pradėta bankroto procedūra. Vieną pelningiausiai veikusių JUKOS padalinių – naftos gavybos įmonę „Juganskneftegaz“ – įsigijo niekam nežinoma kompanija „Baikalfinansgrup“. Praėjus kelioms dienoms po sandorio ši kompanija (o kartu ir „Juganskneftegaz“) tapo valstybinės įmonės „Rosneft“ nuosavybe. Beje, šiandien „Rosneft“ vadovauja vienas iš artimiausių V. Putino aplinkos žmonių – Igoris Sečinas. Aišku, kad jėgoms, užvaldžiusioms JUKOS turtą, ramiau, kai M. Chodorkovskis yra laikomas už grotų.
Tačiau M. Chodorkovskio ir JUKOS istoriją galima vertinti ir kaip lakmuso popierėlį, rodantį Rusijos visuomenės ir politinės struktūros būklę. Šiuo atveju yra įdomūs visuomenės nuomonės apklausos, atliktos M. Chodorkovskio jubiliejaus proga, rezultatai (http://www.levada.ru/25-06-2013/obshchestvennoe-mnenie-o-khodorkovskom). Apklausa parodė, kad M. Chodorkovskio likimas iš tikrųjų jaudina tik mažą dalį Rusijos gyventojų. Aktyviai jo likimu domisi vos apie 8 proc. apklaustųjų, dar 23 proc. daro tai „be didesnio susidomėjimo“. Panašus procentas žmonių pasisako ir už tai, kad M. Chodorkovskis būtų paleistas iš kalėjimo anksčiau laiko (įdomu tai, kad 52 proc. apklaustųjų nesugebėjo suformuluoti pozicijos šiuo klausimu).
Iš apklausos rezultatų galima susidaryti įspūdį ir apie Rusijos visuomenės nuomonę apie proceso prieš M. Chodorkovskį esmę. Net 58 proc. apklaustųjų mano, jog naudą dėl to, kad valdžia atėmė JUKOS iš jos savininkų, pajuto tik tie, kas vėliau užvaldė kompanijos turtą. Tik apie 4 procentus apklaustųjų išsakė nuomonę, kad JUKOS aktyvų konfiskavimas atnešė naudą visuomenei. Be to, tik 12 proc. apklaustųjų nori, kad „tokie žmonės kaip M. Chodorkovskis“ sėdėtų kalėjime, o 44 proc. mano, kad M. Chodorkovskis galėtų atnešti daugiau naudos Rusijai dirbdamas politikos arba verslo sferose. Atsakydami į kitą klausimą net 71 proc. apklaustųjų išreiškė nuomonę, kad JUKOS konfiskavimas ir bankrotas atnešė naudą „tik valdžiai artimų verslininkų ir valdininkų grupei“.
Įdomiai pasiskirstė ir atsakymai į klausimą, kodėl M. Chodorkovskis vis dar lieka už grotų: 19 proc. mano, kad verslininkas vis dar yra kalinamas dėl savo įsitikinimų ir valdžiai išsakomos kritikos; 28 proc. apklaustųjų mano, kad jo paleidimas į laisvę sukeltų problemų tiems, kas pasisavino JUKOS aktyvus; 13 proc. mano, kad priežastis yra asmeninė aukštų valdininkų antipatija verslininkui; ir tik 2 proc. mano, kad M. Chodorkovskis nėra paleidžiamas anksčiau laiko į laisvę, nes nuolat pažeidinėja įkalinimo įstaigos vidaus taisykles; 3 proc. apklaustųjų mano, kad jis yra socialiai pavojingas asmuo; 7 proc. mano, kad verslininkas yra laikomas kalėjime, nes dar ne visi jo nusikaltimai yra atskleisti; 1 proc. apklaustųjų nurodė kitas priežastis, o 38 proc. nesugebėjo suformuluoti savo nuomonės šiuo klausimu.
Apklausa parodė, jog dauguma Rusijos gyventojų pritaria nuomonei, kad su M. Chodorkovskiu buvo susidorota pasinaudojus teisėsaugos sistema. Tik 9 proc. apklaustųjų šiandien mano, kad M. Chodorkovskis (ir jo bendražygis P. Lebedevas) buvo nuteistas kalėti, nes jo kaltė buvo įrodyta. 38 proc. mano, kad nuosprendį verslininkui lėmė užsakymas iš viršaus, o dar 13 proc. apklaustųjų išsakė nuomonę, kad M. Chodorkovskio likimą lėmė abu paminėti veiksniai. Tačiau nemažai apklaustųjų – apie 40 proc. – iš esmės nebuvo apie tai susimąstę (nesekė paskutinio teisminio proceso, neturėjo savo nuomonės ar pan.).
Paskutinis šios apklausos akcentas, kurį norėtųsi ypač pažymėti, yra tai, kad dauguma Rusijos gyventojų nemato M. Chodorkovskio kaip politinio lyderio (Rusijos opozicinės jėgos kartais bando priskirti jam tokį vaidmenį). Apklausa parodė, kad jei M. Chodorkovskis būtų kandidatavęs į Rusijos prezidento postą, būtų surinkęs tik apie 11 proc. balsų (tiek apklaustųjų galbūt atiduotų savo balsą už jo kandidatūrą per rinkimus). 29 proc. apklaustųjų greičiausiai už jį nebalsuotų, o tikrai nebalsuotų 38 proc. respondentų.
Iš esmės Rusijos visuomenės pozicija M. Chodorkovskio likimo atžvilgiu rodo jos moralinę būklę. Dauguma žmonių mano, kad procesas prieš verslininką buvo politizuotas, o jo rezultatas – ne tik M. Chodorkovskio įkalinimas, bet ir aukštų politinių pareigūnų pasipinigavimas, pribaigiant JUKOS. M. Chodorkovskio likimas rūpi tik nedidelei visuomenės daliai, be to, net pusė apklaustųjų neturi nuomonės dėl to, ar M. Chodorokovskis turėtų būti paleistas į laisvę, ar likti už grotų. Atrodo, kad Rusijos gyventojus yra užvaldęs stiprus abejingumas, kuris galbūt susijęs su dabartinės valdžios „stabilumu“ ir nekintamumu.
O ką mano pats M. Chodorkovskis? Atsakyti į šį klausimą leidžia verslininko jubiliejaus proga žurnale „The New Times“ paskelbtas interviu (http://www.newtimes.ru/articles/print/68379/). Bendras įspūdis, kurį palieka šis tekstas: M. Chodorkovskis yra labai pavargęs (beveik 10 metų kalėjime – ne juokas). Jis netiki greitais pozityviais pokyčiais – nei Rusijos politinės sistemos, nei savo likimo. M. Chodorkovskis nedaug kalba apie politiką (ir savo galimą vaidmenį politiniame Rusijos gyvenime) – jam labiau rūpi jo šeima, su kuria jį išskyrė įkalinimas. Šiame interviu, be jokių abejonių, matomas Rusijai svarbus asmuo, simbolinė figūra, tačiau ne potencialus politikas, o greičiau filosofas. Kaip sako pats M. Chodorkovskis, kalėjimas keičia žmones, jų požiūrį į gyvenimą ir juos supančią aplinką. Šiandien atrodo, kad, kalbėdami apie M. Chodorkovskio likimą, mes kalbame ne apie esamos ar būsimos kovos istoriją, o greičiau apie vieno žmogaus tragediją didelio politinio žaidimo dekoracijose.
