Papildomas faktorius, dėl kurio apsunksta amerikiečių-rusų santykių analizė, yra pastebimas informacinis-emocinis rūkas. Deja, politiniai ekspertai ir žurnalistai – taip pat žmonės su savo realybės ir to, ką norėtų matyti, įsivaizdavimu, savo simpatijomis ir antipatijomis. Todėl bet kurio žingsnio, kokiu tikslu jis bebūtų priimamas, įgyja padidintą emocijos paryškintą reikšmę ir blaškosi tarp pernelyg nepagrįstų vilčių iki tiek pat nepagrįstos absoliučios nevilties.
Skirtumas tarp JAV galimybių ir realaus poveikio
Trumpai formuluojant 2016-ųjų JAV ir Rusijos Federacijos santykių esmę, galima teigti: tai bus abipusio, taip pat ir kitų šalių atžvilgiu, „poveikio svertų“ kaupimo laikas. Žaidėjai laikys rankose stambias ir kozirių kortas, tikrins priešininko ketinimus ir jėgas smulkiais ėjimais. Užbėgdamas į priekį galiu pasakyti, kad strateginiu mastu Maskva yra pasmerkta pralaimėjimui, o klausimas apie jos tolimesnę formą, galimai ir pats Rusijos egzistavimo faktas, bus sprendžiamas Vašingtone. Tačiau tokia prognozė jau užbėgs gerokai toliau artėjančių metų. Turėčiau taip pat nuvilti aršius tiek Rusijos, tiek ir JAV šalininkus. Mano teiginys visiškai nereiškia, Rusija neišvengiamai bus suformatuota arba netgi nutrauks egzistavimą dabartinėmis sąlygomis. Jeigu JAV iš tiesų būtų nuoseklios ir nepalenkiamos „blogio imperijos“ priešininkė, pasirengusi prisiimti atsakomybę už sudėtingiausių Eurazijos kontinento rytinės dalies problemų sprendimą, mes jau praėjusiais metais galėjome gyventi visiškai kitoje geopolitinėje situacijoje. Kitais žodžiais tariant, egzistuoja milžiniškas skirtumas tarp to, ką JAV gali ir to, ką jie iš tiesų yra pasirengę daryti.
Rusija išmoko Kisindžerio pamokas
Pradėkime nuo Rusijos pozicijos analizės, kuri iš tiesų yra primityvesnė ir paprastesnė. Apie Maskvos ryžtą atstatyti Jaltos-Postdamo sistemą, įvesti „rusų pasaulio“ viešpatystę buvusio socialistinio lagerio teritorijoje iki pat Elbės aptartas ir aprašytas jau ne sykį, įskaitant ir šių eilučių autorių. Taktiškai ši strateginė užduotis susilieja į sistemą, kurios esmė yra palaikyti visur, kur tik įmanoma įtampos taškus. Tie taškai – Donbasas, Sirija, Karabachas, Padniestrė, Tadžikistanas, Pietų Osetija, veikiantys kaip spaudimo ir konfliktų valdymo svertai, kurie gali būti užšaldyti ir prigesinti, o gali – priešingai, išpūsti, jeigu yra atitinkamos politinės-diplomatinės užduotys, kurias Rusija vienu ar kitu momentu sau iškelia. Tačiau vieno ar kito konflikto svertų diskusijų objektais nėra – klausimas apie jų likvidaciją net nėra aptariamas, galima tik sutarti dėl karinių veiksmų intensyvumo aplink juos.
Todėl ir galima kalbėti apie principinę tų amerikiečių ir iš esmės Vakarų analitikų klaidą, viename ar kitame derybų su Rusija etape kalbančių apie pasiektą jose progresą. Būtų tai Minsko derybų ar Basharo al Assado išsaugojimo/likvidavimo klausimas.
Pastarasis, aišku, yra pernelyg giminingas Kremliui, kuris stengsis jį kiek įmanoma ilgiau išlaikyti, tačiau galų gale Maskva gali paaukoti sirų diktatoriaus figūrą, suteikdama jam pragyvenimui eilinį saugomą namuką Rubliovkoje ir išsaugojus savo karinį dalyvavimą bei konflikto svertą Sirijoje, prie pat Turkijos pietinių sienų ir bendrai Rytų Viduržemio jūros regione.
Būtent ši grandis visiškai niveliuoja bet kokius gruodį vykusio Johno Kerry vizito į Maskvą rezultatus ir paverčia bereikšmiu jo baigties aptarimą. Sergejaus Lavrovo ir Vladimiro Putino sutikimas ar nesutikimas dėl B. al Assado „išėjimo“ – iš esmės yra grynai techninė problema.
Derybos dėl to leis Kremliui laimėti laiko ir pagrindą propagandiniam triukšmui apie tai, kad JAV, žiūrėkit, pasirengusi gerbti Rusijos interesus, o sankcijų režimas ir tarptautinė izoliacija tariamai „traška per siūles“. Būtent šios tezės suvokime yra paslėptas pagrindinis bet kurių „perkrovimo“, taikių susitarimų su Rusija, įtraukiant ją į antiteroristinę koaliciją, „gerbti interesus“, „padėti išsaugoti veidą“ sąjungininkų pozicijos silpnumo argumentas. Tuo pačiu galima kalbėti ir apie prastas J. Kerry pozicijos perspektyvas, jeigu jis iš tiesų atstovauja panašų požiūrį. Laimei JAV pozicija praktikoje išlieka nepajudinama Ukrainos principiniais Krymo ir Donbaso klausimais – JAV nerodo jokio noro jungti į vieną derybų paketą Sirijos ir Ukrainos problemų. Todėl sankcijų režimas ir toliau išliks, o Ukraina toliau naudosi palaikymu. Tas pats liečia ir NATO šalių valstybių saugumo garantijas Rytų Europai, įskaitant ir Baltijos šalis.
Manau, kad JAV – Rusijos santykiai viso šių metų laikotarpio metu suksis aplink Siriją ir Rusijos-Turkijos konfliktą, kurio, sprendžiant iš visko, nepavyks sureguliuoti paprastu dvišaliu derybų keliu. Sirijos opozicijos bombardavimas Rusijos aviacija, taikių infrastruktūros objektų ir gyventojų, iš kurių vos 10 proc. galima priskirti prie „Islamo valstybės“ smogikų dislokacijos vietų, privedė prie stiprios šios šalies pilietinio konflikto radikalizacijos. Jeigu iki Rusijos agresijos dar buvo galima kalbėti apie „nuosaikiąją“ opoziciją, tai įsitraukus į konfliktą Rusijai ir faktiškai neveikiant JAV bei Vakarams iš esmės ta opozicija radikalizavosi, ir dabar kompromiso siekti Sirijos bendruomenėje vargu ar išvis bus įmanoma. Kalbant konkrečiai, Maskva ir Vašingtonas gali sudaryti kokius nori sutarimus dėl B. al Assado išsaugojimo ar likvidavimo: išsaugoto šio režimo ir paties diktatoriaus kaip šalies vadovo jau nepriims Sirijos tauta. Išlošusi laiko naudojantis tarpininkavimo diplomatija, Rusija realizuoja scenarijų, tiesiogiai priešingą JAV ketinimams.
Artėjančių rinkimų metai
Vašingtono tendencijas charakterizuoti yra sunkiau. Visų pirma, reikia pažymėti, kad Maskva turi kelis ryškius „privalumus“. Visų pirma, sprendimus, ypač užsienio politikos Rusijoje priima vienas žmogus. Jam nereikia derintis prie visuomenės nuotaikų ir įrodinėti savo teisybę parlamente. Jis vadovauja šalimi taip pat bejausmiai, kaip vadas fronte vadovauja savo padaliniui. O kaip sakė dar Napoleonas I, vienas blogas vadas geriau dešimties gerų. Visų antra, rusų vadovybė yra visiškai praradusi bet kokį ryšį su moralės principais ir įstatymų normomis, o taip pat tokiomis vertybėmis kaip žmogaus gyvybė – toks suvokimas Rusijoje paprasčiausiai neegzistuoja. Šią duotybę Vakarų politikams visuomet reikia turėti omenyje, kai bendraujama su Maskva.
Aišku, kad JAV pavargo nuo nestabilumo ir kraujo praliejimo pietryčių Viduržemio jūros regione, nuo begalinių teroro grėsmių ir Europos sąjungininkių isterijos dėl savo pačių nesugebėjimo nors kaip sureguliuoti pabėgėlių problemą. O gresia dar kompleksas problemų, susijusių su „aštria“ Turkijos, esančios NATO nare, pozicijos. Visi šie dalykai suteikia jėgų taip vadinamiems „balandžiams“ – kompromisų su Rusija šalininkams. Be „balandžių“, JAV valdžioje yra ir „vanagai“, o artėjantys prezidento rinkimai, greičiausiai, sustiprins jų pozicijas. Tačiau visų šių metų metu JAV tęs plaukimą pasroviui neturėdama aiškios užsienio politikos doktrinos, maža to – kuo arčiau bus prezidento rinkimai, tuo labiau prieštaringi skambės šios šalies politikų pareiškimai. O tokia situacija bus į naudą rusiškai ir prorusiškai žiniasklaidai, sukurdama nerimastingą informacinį foną, kurį teisingiausia būtų vadinti informaciniu rūku.
Tačiau iš savo pusės JAV taip pat kuria konfliktų valdymo svertus. Geriausias to įrodymas – sunitų koalicija, kuriai vadovauja Saudo Arabija. Manau, kad tikroji šio faktoriaus reikšmė dar nebuvo pilnai įvertina ir pasitarnaus šiais metais. Aišku, JAV padarys viską tam, kad sumažintų ir pagal galimybes niveliuotų Rusijos-Turkijos konfliktą, tačiau potencialiai jis taip pat gali tapti svertu Vašingtono rankose. To įrodymu galėtų būti daugeliui netikėtas Turkijos ir Izraelio suartėjimas. Galų gale, Iranas po režimui atšauktų sankcijų išeina į tarptautinę areną ir nepaisant B. al Assado palaikymo, priešiškumo Izraeliui ir daugybės bendrų projektų su Rusija, Teherano pozicija, kol kas išliekanti dvejonėse, greičiausiai toli gražu nėra tokia prorusiška, kokios norėtų Kremlius (tekstas parašytas dar iki Irano ir Saudo Arabijos konflikto, – red. past.).
Kremlius gali pats „išsiprovokuoti“
Kalbant apie vidinę Rusijos situaciją, čia, deja, kol kas sunku laukti kokių nors didesnių postūmių. Vakarai bendrai ir JAV dar be galo tolimo nuo suvokimo, kad Rusijos vidaus politikos situacija – tai ne Rusijos suverenumo, o bendro tarptautinio saugumo klausimas. Taip pat nėra suvokimo, kad Rusijos visuomenė jos dabartinėje būklėje negalės savarankiškai pereiti į kitą civilizacinio vystymosi trajektoriją. O tai reiškia, kad kol Rusija bus priimama tokia, kokia ji yra ir susitaikoma su jos egzistavimu dabartiniu pavidalu, bus taip, kaip yra dabar.
Ir vis dėlto galima bendrąja prasme pateikti pamatuotą optimistinę JAV politikos prognozę. Jie negali leisti Rusijai nuolaidų nei Sirijos, nei Turkijos, nei Ukrainos klausimais, taip pat kaip ir Baltijos šalių saugumo garantijų. Galima kompromisinė taikos retorika, tačiau realūs politiniai žingsniai, visų pirma ekonominėje sferoje, bus nukreipti į palaipsninį dabartinio Kremliaus režimo dusinimą. Galimai, JAV išprovokuos Kremlių plataus masto operacijai Sirijoje, nors gali būti, kad jo ir provokuoti tam nebūtina. Situacija pati neišvengiamai prives Rusijos vadovybę prie tokio sprendimo, o tuo, kad jis bus su entuziazmu priimtas, abejonių nedaug. Iš JAV nereiktų laukti rimtų antirusiškų žingsnių. Bent jau 2016 metais. Na, o kas bus vėliau – pamatysime…
