Lietuviški filmai vis dažniau pristatomi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žiūrovams įvairiuose festivaliuose, tačiau kol kas teigiamą nuomonę apie lietuvišką kiną išgirsti galima retai. “Kino pavasaris 2008“ žiūrovams pristato septynis lietuviškus filmus, kurie galbūt pakeis tokį požiūrį į lietuvišką kiną.
2006 metų sausio mėnesį Lietuvos kino padanges sudrebino septyneto ambicingų režisierių paskelbtas „Kino Manifestas“. Jame jaunieji režisieriai teigė yra pasiruošę „išgelbėti“ lietuvišką kiną iš banalumo, chaoso ir demagogijos. Žadėjo atsiribodami nuo autoritetų ir taisyklių sukurti 10 pilnametražių vaidybinių filmų, leisiančių „lietuviškam kinui išsiveržti iš stagnacijos".
Iš „Kino Manifesto“ kūrėjų keturi režisieriai (Ignas Miškinis, Donatas Vaišnoras, Marius Kunigėnas, Mantas Verbiejus) šiame „Kino pavasario“ festivalyje žiūrovams pristato filmą „Brėkštant“. Filmą sudaro keturios novelės. „Balsas.lt“ paklausė filmo režisieriaus Igno Miškinio ir prodiuserės Ievos Norvilienės: kaip gimė filmo idėja? Ar filmas „Brėkštant“ - 2006 metais „Kino manifeste“ išdėstytų minčių atspindys? Kas gali „išgelbėti“ lietuvišką filmą?
Videoreportažas su filmo prodiusere Ieva Norviliene pridedamas straipsnio pabaigoje.
Filmo prodiuserė Ieva Norvilienė teigė, kad nors ankstesniuose festivaliuose yra buvę trumpametražių filmų, prie kurių dirbo po kelis režisierius, tačiau šiais metais tai vienintelis unikalus projektas.
Pasak režisierius, kurdamas filmą „Brėkštant“ 2006 metais manifeste išdėstytomis taisyklėmis nesivadovavo. Laikui bėgant, I. Miškinis sakė, supratęs, kad filmą sukurti vadovaujantis taisyklėmis yra neįmanoma. Net pati filmo idėja, jo nuomone, dažnai keičiasi, todėl nieko keista, kad prieš du metus manifeste išsakytos mintys – praeitis. Svarbiausia buvo pats siužetas, idėja, bet tikrai ne taisyklės, - kalbėjo I. Miškinis.
Filmo idėja
„Režisierius Marius Kunigėnas pasiūlė iš novelių padaryti filmą, o tik vėliau kilo mintis dėl laiko – brėkštant, kuris perteikė tuometinį mūsų pasimetimą, nes iš anksto buvo susitarta tik dėl filmo veiksmo vietos. Paskui visi režisieriai kiekvienos novelės siužetą rašė atskirai.
„Visi režisieriai labai skirtingi, todėl ir filmo novelės labai skirtingos“, - teigė prodiuserė Ieva Norvilienė.
Tiek filmo prodiuserė, tiek režisierius tikino esą nustebę, kad visų novelių centru tapo vyro ir moters santykiai, nes dėl to nebuvo specialiai susitarta.
Kaip keitėsi kūryba?
Režisierius teigė išbandęs naują stilistiką – minimalizmą. Filme panaudota paprasta situacija - du žmonės viename bute (pirma filmo istorija apie Ingą). Daugelis žmonių gali joje save atpažinti, todėl iš pirmo žvilgsnio, atrodo, nėra nieko įdomaus, tačiau, anot pašnekovo, tai ir buvo norima pasiekti. Filmo veikėjai, žiūrovai, įkalinti labai trumpame laike – minimalistinėje erdvėje, aplinkybėse, - kalbėjo pašnekovas.
Svarbiau ir įdomiau buvo detalės, herojų kelias tame laike, o ne kaip pas daugelį - noras išsiskirti, - komentavo režisierius I. Miškinis.
Dar vienas momentas, kurį režisierius labai norėjo parodyti, tai - žmonių atšalimas, susvetimėjimas, nebemokėjimas kalbėtis. Būtent tai, anot jo, dabar vyksta pasaulyje.
Kas „išgelbės“ lietuvišką filmą?
„Noras šūkauti praėjo, dabar norime tiesiog kurti ir parodyti. Suprantu, kad keli trumpametražiai filmai nepakeis žmonių nuomonės apie lietuvišką filmą. Tai gali pakeisti tik lietuviškų filmų gausą, kuri savaime jau būtų pagrindas apie tai kuo dažniau kalbėti, nes dabar lietuviškas kinas „paskęsta“ pasaulinio kino gausume“, - teigė filmo „Brėkštant“ režisierius.
