Jauni, nemažai pasiekę ar dar ieškantys savo vietos po saule europiečiai staiga uždaro garsių kompanijų duris, nutraukia sėkmingai pradėtą karjerą ir persikrausto gyventi piečiau pusiaujo. Priežasčių tam jie turi begalę.
Pirmąją dalį apie Rūtos Degutytės gyvenimą Australijoje skaitykite čia.
Pasinaudojo galimybe
Velingtone, Naujojoje Zelandijoje, Valentinas Bakaitis gyvena beveik metus. Vaikinas čia persikraustė, kai suprato, kad Lietuvoje net būnant laisvai samdomu darbuotoju nėra saldu gyventi. „Pasitaikė galimybė ir aš ja pasinaudojau. Lietuvoje dirbau laisvai samdomu programuotoju, tačiau nuolatinis stresas, nemokūs klientai, mokesčiai ir kitos negandos nusibodo. Supratau, kad noriu susikoncentruoti į programavimą, ir kaip tik tuo metu gavau darbo pasiūlymą čia, Naujojoje Zelandijoje“, – pasakojo savo istoriją jis.
Programuotojas prisipažino, kad baigus mokslus aukštojoje mokykloje jam buvo pasiūlytas ne tik darbas Naujojoje Zelandijoje, bet ir Vilniuje, nedidelėje interneto dizaino agentūroje. Pastarojo V. Bakaitis po ilgų apmąstymų atsisakė: „Kartojau sau, kad jei dabar nepasinaudosiu šia galimybe, kita gali nepasitaikyti.“ Programuotoją iš Lietuvos įdarbinti pasiryžusi įmonė „Xero“ pasisiūlė netgi apmokėti lietuvio kelionę iki Naujosios Zelandijos.
Gyvena kaip svajojo
Po metų gyvenimo svetimoje šalyje lietuvis prisipažino gyvenantis kaip visada svajojo. „Dirbu tarptautinėje kompanijoje, laisvalaikiu čiuožinėju banglente, keliauju, žvejoju, nardau. Gyvenu kaip svajonėje“, – pasakojo lietuvis ir paminėjo, kad neseniai persikėlė gyventi arčiau vieno Velingtono paplūdimių, todėl vos baigęs darbą gali čiupti banglentę ir eiti gaudyti bangų.
Anot V. Bakaičio, imigrantai čia nieko nestebina, mat jų – itin daug. „Biure, kuriame dirbu, darbuotojai kilę iš Pietų Afrikos, Argentinos, Tailando, Kinijos, Indijos, Didžiosios Britanijos, Airijos, JAV, Kanados. Tai – ne išimtis, o taisyklė. Gal dėl to Naujojoje Zelandijoje niekas nekreipia dėmesio į atvykėlius, visi pratę prie įvairovės“, – šypsojosi vaikinas.
Nori vizos – turėk darbą
Naujojoje Zelandijoje atvykėlių gausu, tačiau patekti čia ne taip jau paprasta. Pirmiausia sunkumų kils norint gauti vizą. „Reikia pateikti labai daug dokumentų: aukštojo mokslo baigimo diplomą, darbo patirties įrodymus (algalapius, sutartis ir pan.), visa tai turi būti išversta į anglų kalbą“, – vardijo programuotojas. Prieš mūsų pokalbį jam teko atnaujinti turimą vizą – pateiktų valstybinėms institucijoms dokumentų pluoštas sudarė maždaug šimtą lapų. „Žinoma, reikia turėti ir darbo Naujojoje Zelandijoje pasiūlymą – be jo vargu ar pavyks gauti vizą“, – sakė lietuvis.
Šokiravo kainos
Atvykstantiems iš Lietuvos jis patarė pasirengti kone dukart didesnėms kainoms. „Man tai buvo vienintelis šokas atvykus gyventi – Naujoji Zelandija yra gana brangi šalis, palyginti su Lietuva. Apytikriai viską galima dauginti iš dviejų. Visa kita tik džiugina“, – teigė V. Bakaitis.
Kalbėdamas apie gyvenimą Naujojoje Zelandijoje vaikinas pabrėžė ir tai, kad visur juntamas atsipalaidavimas: „Lietuvoje žmonės kažkodėl nori gyvenimą padaryti sunkesnį nei jis yra, tiek sau, tiek kitiems. Čia viskas atvirkščiai, žmonės – labai draugiški. Pavyzdžiui, mieste važiuojant troleibusu ar autobusu yra normalu įlipus pasisveikinti, o išlipant – padėkoti.“
Neįprastas lietuviams ir klimatas pagal metų laikus. Nuo gruodžio iki vasario Naujojoje Zelandijoje tęsiasi vasara, ruduo – nuo kovo iki gegužės, žiema – nuo birželio iki rugpjūčio, o pavasaris – nuo rugsėjo iki lapkričio.
Kas liks, kas grįš
Kalbėdamas apie jaunimo kraustymąsi į pietinę pasaulio pusę V. Bakaitis negalėjo pasakyti, kodėl tai taip populiaru. „Gal geresnis klimatas vilioja?“ – šyptelėjo jis. Pasak lietuvio, nusprendusieji mesti karjerą, perspektyvius darbus greičiausiai ieško prasmės gyvenime ir bando atrasti dalykus, kurie juos padarytų laimingus.
Anot V. Bakaičio, tendencija jauniems ir perspektyviems žmonėms savo gyvenimą atrasti persikėlus į Pietuose esančias šalis, žemynus yra visomis prasmėmis naudinga: „Dalis emigrantų greičiausiai liks ten, kur keliavo, asimiliuosis, pavirs amerikiečiais, britais, ispanais. Bet kita dalis būtinai grįš ir ką nors atsiveš: vieni – pinigų, kiti – verslo idėją, treti – patirties.“
Rytoj skaitykite kitą – Valentino L., apsigyvenusio Singapūre – istoriją.