Pristatome jums ypatingą porą, kurių meilės istorija verta kino filmo. Tai - antrasis Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis ir jo žmona Ona Matulaitytė. Apie tai pasakoja Istorinės Lietuvos Respublikos prezidentūros Kaune muziejininkė Justina Minelgailė.
Reikia pripažinti, jų gyvenimas tikrai nebuvo idiliškas, apie kokį dažnai galvojama, kai kalbama apie šalies vadovus.
Anaiptol, čia būta nemažai permainų, skausmo. Viską vainikavo šeimos išsiskyrimas Lietuvą okupavus Sovietų sąjungai. Būtent tada šeima buvo ištremta į Sibirą.
Tai, ką jiedu patyrė, pradedant Seimo paleidimu, valstybės perversmu ir baigiant trėmimu, Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, verta atskiro pasakojimo. Bet apie viską nuo pradžių.
Santūrumu garsėjo dar jaunystėje Aleksandro Stulginskio žmona Ona Matulaitytė tuometinėje Lietuvoje išgarsėjo dar prieš tapdama prezidentiene.
Nors nuo vaikystės ji buvo kukli, santūri moteris, tai jai netrukdė aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje, aktyviai reikštis labdaros ir paramos organizacijose.
Gimė ir augo Onutė Marijampolėje. Be jos šeimoje augo dar keturi broliai. Vienas iš jų mirė jaunystėje, kiti du tapo Lietuvos kariais, o ketvirtasis dirbo tarnautoju.
Onutė neatsiliko nuo brolių. Tėvai suteikė jai galimybę mokytis. Prieš pat pirmąjį pasaulį karą, baigusi mokslus, mergina išvyko į Vilnių, kur pradėjo dirbti mokytoja suaugusių kursuose.
Jau tada apie ją sklido teigiama žinia. Buvo sakoma, kad ji yra labai vertinama kursų vadovybės, yra pasiruošusi darbui ir labai pareiginga.
Ona iš kitų išsiskyrė ir savo jautrumu – jai rūpėjo humanitarinė pagalba karo metu nukentėjusiems žmonėms, dirbo vedėja vienoje iš šiai organizacijai priklausiusių vaikų prieglaudų.
Piršosi net keturis kartus
Smalsu, nuo ko prasidėjo ir kaip užsimezgė Onutės ir Aleksandro draugystė?
Muziejininkė J.Minelgaitė sako, kad jų pažintis įvyko Pirmojo pasaulinio karo metais ir jos pradžioje ypatingos romantikos tikrai nebuvo.
Abu jie dirbo mokyklose, priklausė Krikščionių-demokratų partijai, užsiėmė visuomenine veikla.
Vienas kitą jiedu sužavėjo neabejingumu ir jautrumu kitiems. „Meilė, parama ir rūpestis kitais žmonėmis suartino šią porą.
Aleksandrui greitai į akį krito jautri ir darbšti Ona, tačiau užkariauti širdį lengva nebuvo. Užsispyręs žemaitis net keturis kartus piršosi būsimai žmonai, kol ši pagaliau sutiko. Vestuvės buvo surengtos 1920 metais, Kaune.
Į vyro darbus nesikišo
Netrukus po jų darbą pradėjo Steigiamasis Seimas, kurio metu A.Stulginskis buvo išrinktas Seimo pirmininku, taip pat jam pavesta eiti ir šalies prezidento pareigas.
Visiškai netikėtai ir neplanuotai jaunutė O. Stulginskienė tapo prezidentiene. Tada jai tebuvo vos 26-eri. Amžius nebuvo kliūtis siekti užsibrėžtų tikslų – jau netrukus Ona pateisino visuomenės lūkesčius ir tapo ypač mylima prezidentiene.
Nors su Aleksandru juodu siejo ypatingas ryšys, vis dėlto įtakos jo valdymui ji niekada nedarė.
Muziejininkė, kuri išsamiai analizavo šios šeimos istoriją, pastebi, kad tapusi prezidentiene Ona ir toliau aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, daug dirbo labdaros srityje, buvo ne vienos draugijos narė. Ona visada palaikydavo savo vyrą, jį paremdavo, tačiau į politinius sprendimus nesikišo.
„Norėdama tinkamai reprezentuoti šalį, ji į prezidentūrą prenumeruodavo užsienio leidinius, žurnalus, mokėsi kalbų.
Amžininkai ją prisimena kaip moterį, gebėjusią bendrauti tiek paprastais, žmogiškais, tiek politiniais reikalais“, - pastebi istorikė.
Gyventi persikėlė į kaimą
1926 metai buvo tie, kada Stulginskių gyvenimas pasikeitė iš esmės. Kai minėtais metais buvo paleistas Seimas, kurio pirmininku ir buvo Aleksandras, visa šeima persikėlė į kaimą.
Sutuoktiniai su dukra įsikūrė Žemaitijoje, Jokūbavo dvare. Iki šiol likę liudijimai, kad Ona sugebėjo būti puiki ūkininkė. Ji, pasak šaltinių, sugebėjo rasti kalbą tiek su visuomenininkais, tiek su užsukančiais svečiais, tiek su melžėjomis, dirbusiomis ūkyje.
Kai artėdavo svarbi šventė, ji skubėdavo pasirūpinti ne tik savo šeima, bet ir katalikiškomis organizacijomis, kurių narė buvo. Atrodytų, gyvenimas klojosi sėkmingai, šeima galėjo džiaugtis idile, meile, sveika dukterimi. Deja, taip nebuvo.
Situacija drastiškai pasikeitė 1940 metais, kai Lietuvą okupavo Sovietų sąjunga.
1941 metais birželio 14 dieną Ona ir Aleksandras iš savi dvaro buvo sunkvežimiu išvežti per Kretingą, Kartenos link. Būtent ten jų laukė gyvuliniai vagonai, paruošti kelionei į Sibirą.
Važiuodami pro Naująją Vilnią, tėvai išmetė traukinyje parašytą laišką dukrai. Jei tikėjosi, kad geri žmonės jį suras ir perduos jai.
Šis laiškas buvo tikrasis įrodymas, kad lietuvybė, tikėjimas ir žmogiškosios vertybės visada buvo ir svarbios Stulginskių šeimai. Ona rašė: „Atmink visur ir visada, kad esi katalikė ir lietuvė.“ Tėtis nuo savęs pridėjo: „Būk geras žmogus“.
Mirė nuo insulto
Deja, likimas nesusiklostė ir šeima nebeturėjo galimybės daugiau susitikti. Tremtyje Stulginskiai buvo atskirti. Ona pateko į Komijos respubliką, kur dirbo virėjos, telefonininkės, malkų sandėlininkės darbus.
Ji glaudėsi pašiūrėje, dirbdavo naktimis, todėl netrukus jos sveikata stipriai suprastėjo. Ji patyrė net du insultus.
Yra likę šaltinių, kurie skelbia, jog sutuoktiniai vis dar susirašinėjo, bendravo laiškais. Ona Stulginskienė laiškuose labai palaikydavo savo vyrą, kuris lageryje gyveno nežinioje dėl savo tolimesnio likimo.
Moteris taip pat nepaliaujamai rašė prašymus ir skundus įvairiems Sovietų sąjungos vadams dėl neteisėto vyro įkalinimo. Nenuleisdama rankų ir kovodama dėl vyro laisvės, moteris parašė pačiam Jozifui Stalinui, tačiau rezultatų nebuvo.
Savo laiškuose artimiems O. Stulginskienė jau visiškai netekusi vilties guodėsi, jog labai sunku ta nežinomybė, jog iš niekur nėra jokių atsakymų ir labai slegia vienatvė „labai sunku būti vienų vienai – svetimai tarp svetimųjų...“
Silpstančios Onos paguoda tapo šiaip taip įsigyta ožkytė, kurios priežiūra tapo savotiška raminančia meditacija. 1954 m. pagaliau paleistas iš lagerio ir pas žmoną atvykęs Aleksandras Stulginskis rado ją visiškai pasiligojusią.
1956-aisiais į Lietuvą sugrįžę Aleksandras ir Ona Stulginskiai sužinojo, kad dukra sėkmingai įsikūrė JAV, Čikagoje.
Deja, likimas buvo žiaurus ir negailestingas - Stulginskiams taip ir nenusišypsojo laimė susitikti su dukra ir anūkais. 1962 metais moterį ištiko trečiasis insultas, kuris baigėsi mirtimi.
***
Primename, kad nuo sausio mėnesio iki pat kovo 11 dienos savo skaitytojams pristatysime žinomiausių ir į istoriją patekusių vyrų moteris, žmonas, antrąsias puses.
Istorikai ir projekto bendraautoriai intriguoja, kad kai kurių šeimų modeliai - ypač įdomūs bei patrauklūs, o kai kurie privers nustebti.
Naujienų portalo tv3.lt vyriausiasis redaktorius Artūras Anužis sako, kad šiais laikais už kiekvieno vyro dažnai stovi moteris, o už kiekvieno daug pasiekusio vyro - protinga moteris.
„Istorija rodo, kad ir didžiausi mūsų šalies vyrai turėjo savo patarėjas, žmonas, kurioms papasakodavo apie svarbiausius darbus arba išliedavo nuoskaudą.
Be to, pasitaikydavo atvejų, kai žmonos darydavo didžiulę įtaką savo vyrų sprendimams.
Būtent dėl šios priežasties naujienų portalas tv3.lt, artėjant mūsų valstybės šimtmečiui, nusprendė atskleisti kitą istorijos pusę ir parodyti, kokią įtaką mūsų iškiliausiems lyderiams ir šalies vadovams turėjo šalia jų buvusios moterys. Nes, galbūt, be jų, neturėtume ir tokių vyrų“, - sako A.Anužis.
