„Dabartinę veiklą įkvepia mano mama, kuri turi psichikos negalią. Anksčiau apie mamos ligą niekam nepasakojau, nes mūsų visuomenėje tarsi nėra kitokių žmonių, todėl bijojau būti kitokia, nerimavau, kad kiti manęs nesupras. Vis dėlto, šiuo metu dėl savo veiklos ir pokyčių, nesibaiminu apie tai kalbėti atvirai, kadangi supratau, jog užsidarius savyje darosi tik sunkiau“, – kalba Rita.
Nedrąsūs pirmi žingsniai
Išskirtines asmenybes, trokštančias prisidėti prie Lietuvos vaikų gerovės, remianti organizacija „Reach for change“ pašnekovę paskatino imtis veiksmų bei įkvėpė pasitikėjimo savimi žengti pirmuosius žingsnius savo tikslo link. Taip Rita išdrįso pabandyti surinkti pirmąją specialių poreikių vaikų šokių grupę, kuri šiuo metu toliau sparčiai plečiasi.
„Sužinojau apie idėją – šokius su vaikais turinčiais Dauno sindromą, Estijoje, kur tokie šokiai vyko ir nedelsiant užsidegiau noru tai įgyvendinti Lietuvoje. Būtent užpildžiusi paraišką organizacijos paskelbtame konkurse patekau į tolimesnes atrankas bei laimėjau paramą savo idėjos įgyvendinimui.
Galiu drąsiai teigti, kad darbas su specialių poreikių turinčiais vaikais yra nepakartojamas, nes gaunamas neapsakomai stiprus atgalinis ryšys. Vaikai labai įsitraukia, matau, kaip jiems patinka išreikšti save per šokį“, – sako šokių mokytoja.
Iššūkiai ir prisitaikymas
Trenerė tikina, kad šiame darbe su ypatingais iššūkiais nesusiduria, tačiau užsiėmimo metu atsižvelgia į kiekvieno poreikius, nuotaiką bei prie jų nuolatos prisitaiko.
„Nesvarbu koks bebūtų vaikas, jis pamokoje gali tiesiog nenorėti šokti ar neklausyti, nes jam tuo metu ne ta nuotaika.
Be abejo, mokėti prisitaikyti būtina. Pavyzdžiui, šokiai vaikams su judėjimo negalia turi būti lėtesniu tempu, taip pat reikia atsižvelgti, kartais net iš anksto nuspėti, kas autistišką vaiką gali pernelyg suerzinti.
Visgi, kiekvieni tėvai jaučia, kada gali palikti vaiką vieną šokių užsiėmime, o kada reikia pabūti kartu. Pastebėjau, kad kai kurioms mamoms taip pat smagu prisijungti šokti ir žaisti su vaikais, nes dažnai ne visi tėvai turi laiko pajudėti, pasportuoti individualiai. Taip pat visuomet į šokių užsiėmimus drąsiai kviečiu ateiti kartu brolius, seses ar pusseseres, kad tik pačiam vaikui būtų drąsiau ir suptų kuo jaukesnė aplinka“, – teigia Rita Žogelė.
Kodėl tai taip svarbu?
Pasak šokių mokytojos, dirbant su specialių poreikių turinčiais vaikais, pirmiausia, būtinas nuoširdumas, atvirumas bei meilė vaikams, kadangi vaikai jaučia viską.
„Man specialių poreikių turintys vaikai nesiskiria nuo kitų vaikų, kadangi aš kiekvieną vaiką matau kaip asmenybes, o ne jų negalią. Vis dėlto, kad tokie vaikai ypatingi, patvirtins ne vienas su jais susidūręs, kadangi jie išties turi išskirtinių gebėjimų ir gali daugiau, nei mes manome, tik reikia leisti jiems būti savimi.
Problema ta, kad šiuo metu vaikai vis dažniau pasirenka pasyvų laisvalaikį, sėdėjimą prie kompiuterio, todėl labai svarbu nuo pat mažų dienų formuoti sveikos gyvensenos įpročius, pratinti prie aktyvaus gyvenimo, nebijoti bandyti ir šokiai tam – puikus pasirinkimas. Jie gerina ne tik širdies darbą, atmintį, tačiau ir koordinaciją, pusiausvyrą, orientaciją erdvėje“, – vardina pašnekovė.
