Slaptųjų archyvų medžiagos kelionė iki lietuvių skaitytojų buvo ilga ir rizikinga. Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje politinį prieglobstį gavęs ir ten gyvenantis P. Stroilovas dokumentus slapta kopijavo, kai studijavo gimtojoje Rusijoje ir tyrinėjo archyvinę medžiagą Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir politologinių studijų fonde (Gorbačiovo fonde). 2011 metais bendradarbiaujant su britų žurnalu „The Spectator“, jame pirmą kartą išspausdinta dalis slaptų su M. Gorbačiovu susijusių dokumentų, kuriuose minimi ir 1991 metų sausio 13-osios įvykiai Vilniuje. Antroje pokalbio su P. Stroilovu dalyje – apie M. Gorbačiovo asmenybę, jo vaidmenį kruvinuose sausio 13-osios įvykiuose ir dabartinę Rusijos valdžią.
Nuomonės apie M. Gorbačiovą visame pasaulyje yra nevienareikšmės. Kaip manote, kodėl taip yra? Kokia Jūsų asmeninė nuomonė apie jį?
Iš tiesų pats M. Gorbačiovas netgi nėra toks svarbus. Svarbu, kaip elgėsi pati sovietinė sistema paskutiniaisiais savo agonijos metais: kaip išsisukinėjo, kaip melavo, kaip imitavo demokratines reformas. O kai tai nepadėjo – nusimetė kaukę ir ėmė žudyti žmones. Ne todėl, kad taip norėjosi pačiam M. Gorbačiovui, o todėl, kad tokia buvo ta sistema.
M. Gorbačiovas – paprastas sovietų nomenklatūršikas, kurį tuo istorinio lūžio laikotarpiu pastatė į diktatoriaus poziciją. Kas jis per žmogus, ne taip jau ir svarbu. Žinoma, jį parinko su protu, suprasdami, kas per darbas jo laukia. Ir jis pasirodė pakankamai gabus žmogus, melo, manipuliacijų ir intrigų prasme. O štai su masinėmis žmogžudystėmis ir valstybiniais perversmais tvarkėsi prasčiau. Tačiau koks jis bebūtų žmogus, Generalinio TSKP (Tarybų Sąjungos komunistinė partija – red. past.) sekretoriaus pareigybė numato atitinkamus įsipareigojimus, tarp kurių buvo melas ir žmonių žudymas. Kai reikėdavo meluoti – jis įsijautęs meluodavo. Kai reikėjo žudyti – žudė, tačiau nekompetetingai, tad įkliūdavo. Neturėjo jis talento šioje srityje. Tačiau darbas yra darbas.
Michailas Gorbačiovas (Forbes.ru nuotr.)
Bet istoriją rašo galingi žmones?
Taip, istoriją rašo suinteresuoti žmonės. Per daug įtakingų žmonių visame pasaulyje nori pateisinti savo M. Gorbačiovo palaikymą. Tad jie ir pasirenka kalbėti ne apie šėtoniškos sistemos, su kuria bendradarbiavo, esmę, o apie tai, koks geras žmogus buvo jos lyderis, apie tai, kad jis labai nemėgo pralieti kraują, tačiau ne apie tai, kad jis tai vis tiek darė. Žmogus jis galbūt ir buvo pakankamai geras. Bet jo darbas toks nebuvo. Jam teko būti fiureriu ir masiniu žudiku. Ir jis tą darbą darė.
Kokia buvo M. Gorbačiovo įtaka sausio 13-os įvykiams Vilniuje? Ar jis viską žinojo apie situaciją Lietuvos sostinėje?
M. Gorbačiovas ne tik viską žinojo, bet ir asmeniškai davė įsakymą. Visi tiesioginiai Vilniaus žudynių vykdytojai sakė, kad įsakymą gavo iš jo. O ir negalėjo būti kitaip sovietinėje sistemoje. Be to, buvo panaudotos specnazo pajėgos, strateginiai daliniai, kurių be M. Gorbačiovo įsakymo niekas nebūtų naudojęs. Iš dokumentų mes matome, kad tiek M. Gorbačiovas, tiek ir visas Politbiuras visus 1990 metus labai akylai stebėjo situacijos vystymąsi Lietuvoje ir viską žinojo iki smulkiausių detalių. O jėgos panaudojimo planą ir karinės padėties įvedimą Lietuvoje jie buvo suplanavę bent jau nuo 1990 metų kovo. Tuomet Politbiuras, vadovaujamas M. Gorbačiovo, priėmė principinį sprendimą: iš pradžių geriau bandyti uždusinti Lietuvą ekonomine blokada, tačiau jeigu visgi viskas prieis iki atsiskyrimo nuo SSRS – panaudoti jėgą. Kovo 22 dienos Politbiuro posėdyje M. Gorbačiovas pasakė taip: „Reikia ginti SSRS interesus ir veikti ryžtingai. Aš iš principo neatmetu karinės padėties... Mes veikiame ir toliau veiksime politiniais metodais. O kas liečia kitus metodus, kol kas neatėjo laikas.“
M. Gorbačiovas turėjo tokį padėjėją, Anatolijų Černiajevą, kuris visą gyvenimą vedė dienoraštį. Ir tas dienoraštis taip pat išliko M. Gorbačiovo archyve. Tai jis įrašė tą Politbiuro posėdį. Dienoraštyje jis tą dieną lygino su 1968 metų rugpjūčio posėdžiu, kai buvo priimtas sprendimas dėl sovietų intervencijos į Čekoslovakiją: „Reikalai eina link Čekoslovakijos-90. Aš apimtas siaubo. Ką man daryti? Vakar jis paskyrė mane prezidento padėjėju. Tačiau jeigu jis surengs žudynes Lietuvoje, aš ne tik pasitrauksiu... padarysiu, manau, dar kai ką.“ Žinoma, žudynės iš tiesų įvyko, ir A. Černiajevas bei kiti M. Gorbačiovo darbuotojai beveik neabejojo, kad tai yra jo darbas. Tomis dienomis A. Černiajevas ir kiti „liberalai“ iš M. Gorbačiovo aplinkos bandė aiškinti su „šefu“, o tas vengdavo pokalbio. Natūralu, tokiu būdu jis tik įtvirtino jų nuomonę dėl savo kaltės. Daugelis iš tiesų prašėsi atstatydinami, ir tik tuomet, praėjus savaitei po žudynių, M. Gorbačiovas pabandė nuo įvykių atsiriboti ir sugalvojo versiją, kad „apie viską sužinojo iš laikraščių“.
Sausio 13-oji. (Eltos nuotr. )
Koks gi iš tiesų buvo jo požiūris į susidariusią situaciją?
Tai pakankamai aišku iš jo pasirodymų Politbiure. Nuo pat pradžių ir iki pačios pabaigos M. Gorbačiovas buvo nusiteikęs jokiais būdais neleisti Lietuvai atgauti nepriklausomybę. Jis norėjo tai pasiekti be karinės galios panaudojimo – politinėmis priemonėmis (tarkime, pasiekti skilimą opozicijoje) arba ekonomine blokada. Tačiau kritiniam atvejui jis buvo paruošęs ir jėgos panaudojimo variantą. Savo aplinkoje jis aiškiai sakė, kad jį panaudos, jei kils reali Lietuvos atsiskyrimo grėsmė. Taip galiausiai ir įvyko.
Ar jis galėjo pasielgti kitaip? Kaip?
Iš esmės vienintelė alternatyva buvo pripažinti Lietuvos nepriklausomybę (o po to ir Latvijos bei Estijos). Tai, žinoma, būtų buvę protingiau, ypač atsižvelgiant į tai, kad jėgos variantas vis tiek nesuveikė. Žinoma, formaliai pripažinusi nepriklausomybę, Maskva vis tiek bandytų diktuoti Lietuvai savo valią – juk ir praėjus dvidešimčiai metų, ji šių bandymų neatsisakė. O M. Gorbačiovas juk turėjo visą „bendrų europietiškų namų“ planą, kad išlaikytų Rytų Europos šalis sovietų įtakos sferoje per Maskvos ir suvienytos Europos bandradarbiavimo planą. Ir su Vakarais atitinkamų susitarimų buvo. Būtent į tai M. Gorbačiovas ir orientavosi, kai tarsi „paleido“ Rytų Europą – suprasdamas, kad iš tiesų ji iš „bendrų europietiškų namų“ niekur nepabėgs.
Tačiau naudoti tokią pačia schemą Baltijos valstybėms jis nesiryžo. Jis bijojo (ir pakankamai pagrįstai), kad Lietuvos pasitraukimas iššauks grandininę reakciją: kitos respublikos, nuo Gruzijos iki Rusijos, žiūrės į pavyzdį, ir iš SSRS nieko neliks. O Sąjungos žlugimas reikštų TSKP ir paties M. Gorbačiovo valdžios pabaigą. To jis, suprantama, leisti nenorėjo. Tad jis manė, kad jėgos panaudojimas jau liko vienintelė galima išeitis.
Sausio 13-oji (Eltos nuotr.)
Į Jus kreipėsi Lietuvos prokurorai? Ką jie iš Jūsų norėjo sužinoti?
1991 metų sausio 13 dienos masinių žmogžudysčių byla Lietuvos prokuratūroje iki šiol nėra uždaryta, tyrimas tęsiasi. Juk neseniai bandė pasiekti, kad būtų išduotas Michailas Golovatovas, tačiau gerieji austrai jo neišdavė. Tačiau, žinoma, svarbiausias tyrimo klausimas per pastaruosius 20 metų išliko nepakitęs – koks buvo M. Gorbačiovo vaidmuo. Berods praėjusiais metais prokuratūra netgi kreipėsi į Rusiją su užklausa dėl teisinės pagalbos – kad būtų galima apklausti M. Gorbačiovą kaip liudininką. Maskva, suprantama, atsisakė padėti, ir pats M. Gorbačiovas nesutiko bendradarbiauti.
Tad natūralu, kad M. Gorbačiovui išliekant kaip įtariamajam, kai žiniasklaidoje pasirodė informacija apie mano slaptų dokumentų kolekciją, prokuratūra susidomėjo. Su manimi susisiekė ir paprašė pasidalinti dokumentais. Aš noriai sutikau ir perdaviau juos Lietuvos atstovybei Londone. Man susidarė įspūdis, kad prokuratūra labai rimtai tiria versiją dėl M. Gorbačiovo vaidmens šiuose nusikaltimuose. Ir teisingai daro. Tikiuosi, šie dokumentai kažkuo pagelbės.
Galiausiai, kokia Jūsų nuomonė apie dabartinę Rusijos valdžią?
KGB yra KGB. Tokie pat žudikai ir teroristai, kokie jie buvo pastaruosius 90 metų. Buvo mafija, tarnaujanti komunistinei ideologijai, o dabar ideologijos nebėra, liko tiesiog mafija. Jų sugrįžimas į valdžią – tiesioginis mūsų nesugebėjimo ryžtingai pabaigti su sovietine sistema, atskleidus jos nusikaltimus, padarinys. Kol mes to nepadarysime, Šaltojo karo nepakeis taika, o jo karo laukuose šeimininkaus marodierių gaujos. V. Putino chunta – tiesiog viena iš sėkmingiausių ir žiauriausių marodierių gaujų.
Apie tai, kaip P. Stroilovui pavyko surinkti slaptus Sovietų Sąjungos archyvų dokumentus, skaitykite pirmojoje interviu dalyje.
