Neverta sakyti, kad tokiuose projektuose, kaip „Kelias į žvaigždes“ ar „Dangus“ pasirodę atlikėjai tapo puikiai atpažįstamais veidais, todėl net ir praėjus 14 metų, Agnė Petravičienė neslepia – su kai kuriais populiarumo padariniais tenka susidurti ir iki šiol.
Itin retai interviu dalijanti moteris su naujienų portalu tv3.lt pasidalijo prisiminimais, papasakojo, kaip pasikeitė gyvenimas po projekto, bei atskleidė, kodėl su kai kuriais „Kelias į žvaigždes 2“ dalyviais ryšiai nutrūko visiems laikams.
Agne, „Kelias į žvaigždes 2“ sudalyvavote 2006 metais – nuo to laiko praėjo net 14 metų. Ar dar kartais prisimenate projektą, ten sutiktus žmones?
Net pačiai kartais baisoka pasidaro pagalvojus, kad viskas vyko prieš 14, o ne 4 metus (šypsosi). Prisipažinsiu – kartais prisimenu kai kuriuos žmones, kuomet netyčia iškyla 14 metų senumo prisiminimai. Su keletu pabendrauju ir iki šių dienų, tačiau, tiesą sakant, visa kita dešimtis žmonių, kuriuos sutikau, juos ir pamiršau – kaip ir jie mane. Tiesiog nesusikirto keliai, nebuvome, tikriausiai, vieni kitiems įdomūs – nei kaip žmonės, nei kaip ką tik iškeptos „žvaigždės“ (šypteli).
Siekiant palaikyti ilgalaikius santykius, tarp žmonių turi būti bent keletas atitikčių, tokių, kaip bendri interesai, humoro jausmas, pasaulėžiūra. Na, žinoma, ir išsilavinimas ne paskutinėje vietoje. Amžius – taip pat.
Ar nuo tada, kai užvėrėte projekto duris, gyvenimas stipriai pasikeitė?
Užvėrus duris, buvo visko. Pirmiausiai, bent jau man, tai buvo emocinis ir psichologinis šokas, nes išėjus į viešumą per vieną dieną teko suprasti, kad tave pažįsta bent kas trečias lietuvis. Tai pradžioje yra nesuvokiama.
Tu niekur negali pasisukti, nes kur benueisi, vis tiek atsiranda žmonės, kurie į tave žiūri, kitiems rodo pirštu, šnabždasi ir t.t. Tiesiog nemoku nupasakoti… Su laiku tai tapo našta. Nežinau, kaip kitiems – kalbu už save. Ir po viso šito, jau galima niekuomet nebesirodyti nei televizijoje, nei spaudoje. Tai nieko iš esmės nekeičia – laiko nepasuksi atgal, ir žmonėms akių neužriši, kaip ir liežuvių nesupančiosi.
Galbūt kartais pagalvojate, kaip gyvenimas būtų pasisukęs, jei projekte vis dėlto nebūtumėte pasirodžiusi?
Jis būtų tekėjęs įprasta vaga, kaip iki tol, ir, tikriausiai, nebūčiau sutikusi tiek netikrų žmonių savo kelyje.
Kokių gyvenimiškų pamokų išmokote projekte? Galbūt tai užgrūdino visam gyvenimui?
Suprantu, kad žmonės gali mus mylėti ir kartu nemėgti. Ne už tai, kad mes labai geri, ar darome kažką labai blogai. Bet už tai, kad jie susižavi žmonėmis, kuriuos rodo per TV, arba atvirkščiai – jų nekenčia. Jų jausmas tau dažnai yra butaforinis ir netikras, nes jis suformuotas televizijos, o asmeniškai jie tavęs visiškai nepažįsta. Tad neturėdami tavo patirties, jie kartu ir negeba suvokti, kodėl tu kartais elgiesi vienaip, ar kitaip. Tai išaiškinti žmogui, kuris sėdi anapus ekrano, dažniausiai yra beprasmiškos pastangos, bevaisis darbas ir tuščias laiko švaistymas. Būtent ši patirtis mane ir užgrūdino.
Ar dar palaikote ryšį su kitais projekto dalyviais?
Taip, su keletu palaikau.
Sakoma, kad televizijoje pabuvę žmonės po to be jos nebegali, vis dėlto jūs viešumos dažnai vėliau vengdavote. Kodėl taip pasirinkote?
Šia tema esu davusi interviu anksčiau, ir taip, kaip ir tada, taip ir dabar atsakau – mane nuolatinis dėmesys ir buvimas scenoje išvestų iš proto. Aš taip negaliu… Man būtina pabūti vienai, būtina pasikrauti energija, o nuolatinis buvimas žmonių apsuptyje arba dėmesio centre mane tiesiog išsunktų, išbalansuotų.
Kartais visai nieko padainuoti, bet tikrai tik kartais, nes jeigu būčiau norėjusi, būčiau kitaip ir dariusi. Dainavimas ir dainų kūrimas yra mano hobis, bet aš turiu ir kitą savo pusę, kuri priklauso tik man, todėl nuolatinis buvimas scenoje gali išardyti tavo ar net ir viso pasaulio suvokimą. Manau, tai liga, jeigu žmogus visiškai negali be scenos ir kitų dėmesio. Jis tuomet yra labai nelaimingas.
Televizija atneša ne vien privalumus – su kokiais sunkumais yra tekę susidurti dėl populiarumo?
Su visokiais… Jų daug. Tai, kas mums visiems yra šiame gyvenime normalu, man yra komplikuota. Tarkime, mažas pavyzdys – aš noriu išsimaudyti prie ežero ir ramiai ten pabūti. Noriu laisvai pabūti su šeima. Nenoriu, kad joks žmogus mane ten atpažintų, nes tai – mano laisvalaikis. Nenoriu būti nei stebima, nei pastebėta ar kalbinama, tačiau tai – beveik neįmanoma (šypteli).
Žmogui reikalinga ir sava erdvė, kurioje jis yra atsipalaidavęs. Bet jei tave specialiai stebi, apie jokį atsipalaidavimą nėra kalbos. Tad, manau, daugiau kažko paaukoti šiuo klausimu ir nereikia (šypteli).
Agne, jei jūsų sūnus norėtų sudalyvauti panašiame projekte, ar jį paskatintumėte? O gal, atvirkščiai, stabdytumėte?
Aš būčiau kategoriškai prieš ir bandyčiau vardinti tik minusus, o ne privalumus. Jeigu žmogui projekte pasiseka ir jis uždirba nemažai pinigų, patikėkite – jie su laiku išeina, kaip sakoma, per gerklę. Aš turiu tokį posakį – būtų manęs nepažinę, būčiau gyvenusi ramiai (šypsosi).
Kiekviena sėkmė turi savo kainą, nes nieko už dyką nebūna, tad galbūt, tam tikrais atvejais, geriau būti tuo, kuris stebi kitus ekrane, negu tuo, kurį visą gyvenimą mato – kad ir kur tu bebūtum.
Kokią vietą muzika dabar užima jūsų gyvenime?
Mano santykis su muzika yra toks, koks buvo daugelį metų – niekas iš esmės nėra pasikeitę, t.y. aš kartas nuo karto sukuriu dainą, ją įrašau studijoje, o koncerto metu ją įtraukiu į tos dienos repertuarą. Šiuo klausimu viskas yra stabilu ir tai teka kaip rami upė…
Kaip apskritai dabar atrodo jūsų kasdienybė?
Na, gyvenu, kaip ir visi kiti žmonės, tik, aišku, kartais turiu išskirtinesnės veiklos, nei visi, pavyzdžiui, koncertai. Tačiau ir aš žiūriu TV, klausai radijo, pakeliauju, mėgaujuosi vasara, kuri mane ypač džiugina, nes mažai lietaus ir yra karšta. Kartais gadinu piešimo drobes, nes piešiu, o piešti nemoku (juokiasi). Na, ir tikrai žinau, ko nedarau nei gyvenime, nei kasdienybėje – niekam nieko niekada nepavydžiu.
