Blogėjant saugumo situacijai aplink Lietuvą pradedama galvoti, kaip greitai ir efektyviai sukurti aktyvų piliečių, žinančių, kaip naudotis ginklu, rezervą. Todėl modeliuojama ir iki rudens Seimui bus pateikta svarstyti šaukimo į privalomąją karinę tarnybą reforma arba, kaip sako jos rengėjai, patobulinimai.
Diskusijos apie šią reformą vyksta gana intensyviai, nors vietų, kurias dar reiktų tobulinti – apstu. Vienoje iš tokių diskusijų, dalyvavo ir sprendimų priėmėjai, kariuomenės praktikai ir saugumo specialistai. Jų pavardžių negalime įvardinti, nes tokios buvo diskusijos sąlygos.
Studentams sakome, kad jiems gali tekti pasirinkti privalomai, kaip atliks karinę tarnybą.
Pasak diskusijos dalyvių, saugumo situacija paskatino atnaujinti pokalbius dėl visuotinio šaukimo. Sutarimo tarp parlamentinių partijų, kad reikia visuotinio šaukimo – nebuvo. Tiesa, nors vieningai nesusitariama dėl visuotinio šaukimo, pageidavimų iš Seimo – yra. Norima, kad nuosekliai būtų didinamas šauktinių skaičius, didėtų rezervas, o kartu su juo ir gyventojų noras ginti savo šalį.
Sutarimo nėra, bet skaičių – norima
„Pristatėme demografines tendencijas, finansinius kaštus, kiek mums tai kainuos. Partijos iškėlė bendrą tikslą, nors neįvedamas visuotinis šaukimas, bet privalu nuosekliai didinti šaukiamųjų į privalomą karo tarnybą skaičių, taip pat didinti aktyviojo rezervo skaičių.
Kitaip sakant, politiškai buvo uždėta tam tikra ambicija. Bet nedarydami pokyčių, neįgyvendinami tam tikrų dalykų mes tų skaičių nepadidinsime. Reikia žvelgti aritmetiškai. Pasižiūrėjome į kitų šalių patirtį ir teikiame pasiūlymą, kuris nėra šaukimo reforma, bet šaukimo pokyčiai. Šaukimo sistemą tobuliname, o principų nekeičiame“, – sakė vienas iš sprendimų priėmėjų, atsakingų, už būsimus pokyčius.
Pasak jo, 2015 metais mes grįžome prie jaunuolių šaukimo, nes reikėjo pildyti karinius vienetus, sukurti tam tikrą grupę žmonių, kuriuos galėtume pasikviesti į profesinę karo tarnybą. Tada buvo peržiūrėti rezervo formavimo principai. Tie pagrindai lieka ir šiandien, o ir tikslai – tokie pat. Taip pat ir tai, kad šaukimas į kariuomenę padeda išlaikyti ryšį su visuomene.
„Norime, kad kuo didesnė visuomenės dalis turėtų bazinį karinį parengimą, nepriklausomai nuo to, kokį vaidmenį vėliau atlikinės. Ar bus profesinėje karo tarnyboje, šaulių sąjungoje, policijoje ar kur kitur. Norime, kad daug žmonių turėtų suvokimą ir įgūdžius, kas tai yra karinė tarnyba, kam jos reikia. Ką mes siūlome?
Gal net, nors tai kontraversiška idėja, gali privatus sektorius ruošti karius? Kodėl ne? Kaip dabar, tarkime, vairavimo egzaminą.
Pirmiausia, mūsų manymų, reikia peržiūrėti tarnybos atidėjimo pagrindus. Studijos, sveikata, nepasirodymas, neatsiliepimas į šaukimą į kariuomenę ir visi kiti dalykai, kurie lemia didelį atidėjimų skaičių. Šiuo metu mūsų taikinus pirmiausia yra studentija, studentams sakome, kad jiems gali tekti pasirinkti privalomai, kaip atliks karinę tarnybą.
Taip pat policijos arba Vidaus reikalų sistemos pareigūnai. Nes įstatymiškai šie pareigūnai turi teisę atidėti tarnybą, bet dabartinio saugumo kontekste matome poreikį glaudesnei sąveikai“, – svarstė sprendimus priimantis asmuo.
Šauks studentus ir profesionalus
Jis taip pat pridūrė, kad galvojama ir apie tarnybos atlikimo trukmės diferencijavimą. Ministras anksčiau kalbėjo apie pusės metų trukmės tarnybą, bet visgi pagrindinis pasirinkimas būtų 9 mėnesių karinė tarnyba. Šeši mėnesiai taip pat yra svarstytinas variantas, kai jaunuolis ar jaunuolė savanoriškai pasirinkdami atlikti karo tarnybą tarnauja pusę metų, o vėliau neįgyti įgūdžiai ir žinios, kurių dar trūksta, būtų įgyjami per kartotinius rezervo mokymus.
„Kai kalbu apie privalomą pasirinkimą studentams, turiu galvoje, kad, jei jaunuolis būtų pašaukiamas į karo tarnybą, o jis jau įstojo į universitetą, tai ši sąlyga nebus tarnybos atidėjimo pagrindas. Jis turės pasirinkti, kaip atliks tarnybą, ar per jaunesniųjų karininkų vadų kursus, ar savanoriškai leisdamas savaitgalius karinėse stovyklose. Žodžiu turės karinį parengimą derinti su studijomis.
Taip pat mes pripažįstame, kad šiuo metu esame tokioje situacijoje, kai kariuomenė pati negali užsiauginti arba paruošti tam tikrų sričių specialistų. Gali būti, kad pakviesime privalomai atlikti karinės tarnybos tam tikrų sričių specialistus, kurie jau bus įgiję aukštąjį išsilavinimą, bet nebus atlikę karinės tarnybos. Mes juos pasikviesime ir siūlysime įgyti bazinį karinį parengimą per tris mėnesius, nes jie bus reikalingi, kaip specialistai, o ne kaip bendros krypties kariai“, – būsimus planus dėstė sprendimų priėmėjas.
Svarbi dalis yra tai, kad siekiama spręsti jaunuolių, dėl sveikatos negalinčių atlinkti karinės tarnybos, situaciją. Šiuo metu iki pusės šauktinų jaunuolių negali atlikti privalomosios karo tarnybos dėl sveikatos. Dalis jų nori atlikti tarnybą, bet sveikata jiems to neleidžia. Todėl galvojama siūlyti ir kitokį tarnybos formatą, kad jaunuoliai galėtų įgyti žinias, o ne įgūdžius, nes šie reikalauja tam tikro fizinio pasirengimo.
„Na ir paskutinis variantas iš to bendro strateginio paketo yra tai, kad jei aktyviajame rezerve, apie kurį kalbame, šiuo metu žmonės būna įrašyti dešimčiai metų, tai siūlome pratęsti iki penkiolikos metų. Per tuos metus rezervistai bus reguliariai kviečiami atnaujinti įgūdžius“, – sakė specialistas
Jis pridūrė, kad kol kas kalbama apie sąlyginai nedidelį šauktinių skaičiaus padidinimą, kuris vistiek leis padidinti rezervistų skaičių ateityje, o to ir siekiama.
„Dabar kalbame apie penkis tūkstančius. Kiek daugiau mes pakviečiame kasmet, tiek tai mums leidžia didinti aktyvaus rezervo skaičių. Jei nuo 2025 metų pradėtume vykdyti pokytį, tai 2030 metais aktyviojo rezervo jau turėtume virš 40 tūkst. nors politinių partijų noras yra, kad tokio rezervo būtų virš 50 tūkst. <...> Kritikuojami esame ir dėl per mažo skaičiaus. Dabar mes turime 3,8 – 4 tūkst. tai padidėjimas būtų iki 5 tūkst. Klausiama ar verta tiek diskutuoti dėl papildomo tūkstančio šauktinių? Aš manau, kad taip, nes po kelių metų mes pasieksime tikslą – 47 tūkst. žmonių aktyviame rezerve. Taigi, nemaža dalis visuomenės turės bazinį karinį parengimą“, – diskusijoje aiškino sprendimų priėmėjas.
Anot jo, kasmet baigę mokyklas į universitetus stoja apie 20 tūkst. studentų, taigi, ši reforma palies didelę grupę žmonių. Diskusijų su jais būta, kaip ir prieštaravimų ar nusiskundimų, kad su šia grupe nebuvo derinti tam tikri dalykai, galimos reformos.
Man reikia, kad jis ateitų dieną X ir atliktų savo pareigą, o tai reiškia, kad jis būtų paruoštas, o ne kažką „atlikęs“
Pripažįstama, kad dar nėra visų atsakymų, kaip reikės daryti, kiek tai lies studentus Lietuvoje ir tuos, kurie mokosi užsienyje. Norime tiek su studentais, universitetais kalbėtis, kaip galima būtų subalansuoti ir atliepti besimokančiųjų lūkesčius.
Svarbu žinoti, kad dabar šauktinių dalis mūsų karinėse pajėgose yra gana nedidelė. Šiuo metu tai 17 proc., o kovinė galia remiasi profesine karo tarnyba.
„Jei norime, kad kariai turėtų įgūdžius, kurie leistų valdyti šiuolaikines karines sistemas, tokias, kaip HIMARS, tai reikia ne tik pabaigti pravalomąją karinę tarnybą, bet ir mokytis toliau. O bazinės karinės žinios taip pat svarbu ir atnaujinamos jos bus nuolatos. Taigi, jei ateis valanda X, karys turės bazinį suvokimą, o šiek tiek pasimokęs galės valdyti ir modernius ginklus“, – tikino sprendimų priėmėjas.
Politikų noras: daugiau žmonių bet kokia kaina?
Tiesa, ne visi diskusijos dalyviai sutiko su tokiu, gana kukliu, jų manymu, privalomos karinės tarnybos patobulinimu. Pasak vieno iš diskusijoje pasisakiusių politikų, pats laikas būtų kalbėti ne apie visuotinį ar dalinai padidintą šaukimą, bet apie visuotinę gynybą. Taip pat, anot jo, reiktų keisti sąvoką privalomoji karinė tarnybą į privalomą karinį paruošimą.
„Man to nereikia, man reikia, kad jis ateitų dieną X ir atliktų savo pareigą, o tai reiškia, kad jis būtų paruoštas, o ne kažką „atlikęs“. Jaunuoliai turi turėti įgūdžius, žinias ir valią, norą ateiti ginti šalį. Mūsų siekis – didesnis rezervas. Kaip jie iki ten ateis? Man nesvarbu. Gal galima tai padaryti per Šaulių sąjungą? Gal net, nors tai kontraversiška idėja, privatus sektorius gali ruošti karius? Kodėl ne? Kaip dabar, tarkime, vairavimo egzaminą.
Gal tai radikalios idėjos, bet aš kviesčiau mąstyti apie tai, ko mums reikia. Kuo daugiau alternatyvų. Taip pat ir su medicinine patikra. Jei nepraeinu medicininės, tai aš esu atleidžiamas nuo pareigos valstybei? Taip neturėtų būti. Gal ta egzaminų sistema, kursų sistema leistų išskirstyti. Visi yra tinkami, tik skirtingoms užduotims.
Gal aš netinku kasti apkasus, bet gal galiu valdyti droną, net jei esu neįgalus. Dabartinė sistema taip pat „nepaima“ labiausiai į akademines aukštumas orientuotų jaunuolių. Bet gal galime juos kažkaip prikabinti? Lankstūs kursai, palengvinta sistemą? Reikia daugiau alternatyvų, nes valstybė pasiūlydama patrauklias alternatyvas didina patriotizmą“, – garsiai svarstė politikas.
Tiesa, atsargos karininkai tokias idėjas priima kur kas atsargiau. Pasak vieno jų, kol kas apima jausmas, kad nėra aiškumo, ką norime pasiekti. Didinti šauktinių skaičių, kad pritraukti daugiau visuomenės? Pagrindinė šauktinių kariuomenės pridėtinė vertė – rezervo auginimas.
„Tam, kad tas rezervas būtų panaudotas, reikia pasiruošti. Kalbama apie aktyvaus rezervo didinimą, bet kaip jis bus organizuotas kol kas neaišku. Trūksta pokyčio įvardijimo. Gal reiktų pasakyti, kad mes pereiname nuo vieno mūšio kariuomenės prie karą gebančios laimėti kariuomenės? Ką reiškia vieno mūšio kariuomenė?
Tai, tarkime batalionas, kuris neturi rezervo. Karių integravimas į mūšį po vieną, yra sudėtingas ir beveik neįmanomas, todėl reikia glaudžiai organizuoti ir ruošti. Kiekvienas būrys turi turėti šešėlinį būrį. Reikia, kad atsargos kariai, karininkai žinotų, kokiam padaliniui ar vienetui yra priskirti, kas yra vadai, padaliniai ir kitkas. Šiandien to nėra ir niekada to nebuvo.
Jei mes pasodiname bulves, o rudenį nenuimame derliaus, tai mes neturime bulvių. Jei nesuorganizuojame savo šauktinių į vienetus, mes juos paliekame „lauke“. Susirinkti, kai jų reiks, nebus lengva, jei išvis įmanoma“, – sakė atsargos karininkas, kritikuodamas mūsų nepasiruošimą.
Jis taip pat skeptiškai vertini raginimus mestis į visuotinės gynybos kraštutinumą, nes kas tai yra ir kaip tai daroma nežino net patys karininkai.
Gal aš netinku kasti apkasus, bet galiu valdyti droną, net jei esu neįgalus
„Kas tai yra visuotinė gynyba? Jei mes turėsime didelį rezervą, tai visuomenė turės kur glaustis. Tai, kaip didelis sniego rutulys, prie kurio riedant gali pripilti daugiau sniego, tai yra – visuomenės. O neturint rezervo ir visuomenės įsitrauks daug mažiau. Mes daugiau turėtume kalbėti apie tai, kaip organizuosime rezervą. Kai žinosime, kiek mums jo reikia, tada žinosime, kiek reikia šauktinių, koks turi būti ciklas“, – svarstė kariuomenės profesionalas.
Kritikos daug, bet vizija – yra
Tiesa, ši kritika nėra nauja, o kai kurie išsakyti teiginiai, pasak sprendimų priėmėjų, gana nelogiški. Kaip tarkime pasiūlymas karinį parengimą permesti privačioms struktūroms.
„Karinis rengimas yra kariuomenės prerogatyva. Į jį reikia žiūrėti, kaip į organizaciją ir struktūrą. Tai nėra laisvų bulvių lauke alegorija, nes visas mąstymas kariuomenėje prasideda nuo struktūros. Karinis rengimas yra ne tik apie žinias ir įgūdžius, tai yra ir vertybinis elementas. Tai santykis su valstybe, todėl norėdami išlaikyti tą santykį, svarbu eiti į visuomenę.
Mes einame ne tik į karinį rengimą, bet keliame ir bendresnius tikslus. Kiekvienas posūkis, poreikis išeina iš mūsų gynybos sumanymo. Tas sumanymas yra įtvirtintas planuose, kurį mato siauras ratas žmonių. Tai nėra pakabinta erdvėje, nėra taip, kad mes sugalvojome iš niekur daryti dalykus.
Tarkime, kai kalbama apie divizijos elementus, tai reiškia, kad perspektyvoje turime apsibrėžti dar didesnius dalykus. Bet personalo, infrastruktūros, ginkluotės planai visada atsiremia į mūsų bendrą gynybos sumanymą. Tai, ką turime čia ir kartu su sąjungininkais.
Mes turime ne tik nacionalinius gynybos planus“, – sakė sprendimų priėmėjas, atremdamas kritika, kad mes nežinome, ką darome, kam ruošiamės ir kokie mūsų pajėgumai.
Jam pritarė ir kitas karininkas, tikindamas, kad viskas nėra taip tuščia, kaip bijome.
„Nėra taip, kad nieko nėra, niekas nevyksta. Yra. Kariai po tarnybos penkis metus yra priskirti tam pačiam daliniui, kuriame ir tarnavo. Jie kviečiami ten pat ir ruošiasi pagal poreikį. Kariuomenė taikos metu veikia taikos meto sudėtyje, jei būtų diena X, viskas transformuotųsi į karo meto struktūrą. Viskas išauga. Daug dalykų yra, nors negalime visko pasakoti.
Yra struktūra, žmonės. Rekomenduoju nesakyti, kad nieko nėra ir niekas nesiruošia. <...> Taikos ir karo meto kariuomenės struktūros skiriasi. Taikos metu apie 22 tūkst. karių turime, o karo metu šis skaičius užauga iki 50 tūkst. Tam parengti planai. Perėjimas iš taikos į karo meto struktūrą, o vėliau į ginkluotųjų pajėgų, kai prisijungtų ir Vidaus reikalų sistemos struktūros. Taigi, planai yra“,– sakė karininkas.
Diskusijai besibaigiant buvo konstatuota, kad daugiausiai iššūkių, matyt, laukiama iš studentijos. Nors ir pripažįstama, kad pasiryžę ir norintys tarnauti studentai randa ir laiko, ir noro tai daryti. Tokių pavyzdžių yra ir dabar.
„Mūsų tikslas neatgrasyti, todėl diskutuojame, kaip rasti sutarimą, atliepti tuos lūkesčius, kuriuos kelia studentija. Mūsų prioritetas būtų 18-19 metų jaunuoliai, kurie baigia mokyklą ir ateina atlikti privalomosios karo tarnybos. Puiku, jei tokie tarpiniai metai būtų skirti atlikti karinę tarnybą. Tada nereikės ir loterijos, kuri, beje, įvesta dėl objektyvumo.
Taigi pirmiausia taikomės į tuos jaunuolius, na, o vėliau eisime į kitas amžiaus, išsilavinimo grupes, kad pasiektume reikalingus skaičius, rezervą. Tikslas – 15 tūkst. žmonių profesinėje karo tarnyboje, 47-50 tūkst. aktyviojo rezervo ir virš 100 tūkst. parengtojo rezervo. Dėl medicininių reikalavimų, taip, turime iššūkių, tai bus viena sričių, į kurią reiks pažiūrėti atidžiau.
Tarkime psichologinio testo dažniausiai neišlaiko jaunuoliai, grįžę iš užsienio. Dažnai jie turi kalbinių apribojimų, nesupranta“, – diskusiją baigdamas sakė viena iš sprendimų priėmėjų.
