Senovės lietuvių kapinės visada turėdavo vartelius, nors aplink kapines tvora ir nebūdavo būtina. Šie varteliai simboliškai skyrė gyvųjų pasaulį nuo mirusiųjų pasaulio, leisdami lankytojams įžengti į „kitą pusę“ su pagarba ir ritualais.
„Buvo būtina visada uždaryti vartus išeinant iš kapinių, nes atviri vartai galėjo leisti mirusiųjų dvasioms grįžti į gyvųjų pasaulį. Šis paprotys formavo stiprų kapinių, kaip ypatingos erdvės, supratimą ir skatino jų pagarbų lankymą“, – naujienų portalui tv3.lt pasakojo etnologas, profesorius Libertas Klimka.
Ko nedaryti kapinėse?
Vienas įdomesnių XIX a. išnykusių papročių buvo lietaus kvietimas per kapus. Kai sausringais laikotarpiais labai trūkdavo lietaus, žmonės eidavo į kapines ir medine lazdele brėždavo liniją per savo artimojo kapą.
Šis veiksmas buvo atliekamas su viltimi, kad mirusiųjų dvasios, gyvenančios „vandens pasaulyje“, išklausys gyvųjų prašymus ir atsiųs lietaus. Ši tradicija liudija, kaip stipriai lietuviai siejo protėvių dvasias su gamtos jėgomis.
Įžengus į kapines, buvo labai svarbu gerbti kiekvieną objektą, augalą ar net smulkmeną, rastą šventoje vietoje. Niekada negalima buvo pasiimti nieko iš kapinių – net ir jei ant kapo augo žemuogės, jų rinkti ir valgyti nevalia. Buvo tikima, kad šie augalai priklauso mirusiesiems, o jų skynimas galėtų pritraukti nelaimę ar net mirusiųjų pyktį.
„Vėlinės Lietuvoje buvo ypatingai svarbios ir ilgametės mirusiųjų pagerbimo šventės. Senovėje per Vėlines buvo paprotys ant kapų nešti maistą – duoną, grūdus, gėrimus, o šventės metu kapinėse buvo keliamas vaišių stalas.
Ši praktika buvo vadinama „rudenų sambariais“ – tai buvo padėka protėviams už derlių. Žmonės tikėjo, kad mirusiųjų dvasios padeda jiems savo patarimais, globa ar net antgamtinėmis galiomis, todėl rudenį reikėjo atsidėkoti ir kartu pasivaišinti“, – pasakoja etnologas.
Kai kuriose Lietuvos vietovėse minint Vėlines buvo paprotys įkurti pirtį mirusiesiems. Pirtyje buvo padedamas švarus rankšluostis, atidaromos durys ir kviečiamos vėlės ateiti nusiprausti. Šis ritualas simbolizavo rūpinimąsi mirusiųjų dvasiomis ir siekį suteikti jiems paguodą ir ramybę.
„XVI a. rašytiniai šaltiniai mini, kad spalio pabaigoje žmonės tris dienas šventė mirusiųjų pagerbimo vaišes, dažnai degindami laužus.
Maistą, skirtą dvasioms, kaimo žmonės mesdavo į ugnį, o midaus taurę išliedavo į žemę. Tikėta, kad tokios vaišės atneš sėkmę ateinančiam derliui, nes mirusiųjų dvasios atsilygins už padėką.
Lietuvių poetas Adomas Mickevičius taip pat rašė apie mirusiųjų pasaulį ir jo ryšį su gyvaisiais. Jo kūryboje vėlės apibūdinamos kaip globėjos, nuolatinės gyvųjų gyvenimo palydovės, su kuriomis gyvieji siekia bendrauti ir gauti paramą.
Tai rodo, kad šios senosios tradicijos turėjo gilų ir svarbų vaidmenį lietuvių savimonei bei pasaulėžiūrai“, – teigia L. Klimka.
Prietarai – tikėti ar ne?
Kai kurie prietarai išlikę iki šių dienų, vieni žmonės laikomi labiau, kiti mažiau prietaringais. Anksčiau naujienų portalas tv3.lt teiravosi psichiatro Martynas Marcinkevičiaus, kaip visgi yra su prietarais – tikėti jais ar ne? Jo teigimu, prietarai yra tam tikras mūsų psichikos apsauginis mechanizmas.
Mes turime daugybę skirtingų būdų, kaip apsisaugoti psichologiškai – kartais kažko stengiamės nepastebėti ar ignoruoti, kartais – tiesiog nustumti į šalį. Prietarai – vienas iš tokių nekenksmingų apsauginių mechanizmų.
Kai bijome ar nerimaujame, galime naudotis prietarais, amuletais, užkalbėjimais ar palinkėjimais. Pavyzdžiui, palinkėjimai – tai būdas žodžiais suteikti kitam žmogui apsaugą ar linkėti jam geresnio gyvenimo.
„Prietarai dažniausiai kyla iš baimės – jei bijai, gali manyti, kad atlikęs tam tikrą veiksmą, pavyzdžiui, tris kartus nusispjausi per petį ar pabelsi į medį, nieko blogo nenutiks. Kalbant apie prietarus, jei į juos žiūrime nerimtai, jie nėra pavojingas dalykas.
Prietarai atsirado per kultūrą ir istoriją, ir jei mes juos naudojame tik kaip tam tikrą apsaugos priemonę ar tradiciją, jie gali būti naudingi. Tačiau problemos atsiranda, kai prietarai pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui ir užgožia sveiką protą.
Pavyzdžiui, jei žmogus nusprendžia neatlikti svarbaus darbo, nes yra 13 diena ir juoda katė perbėgo per kelią, tai jau rodo prietarų įtaką, kuri riboja žmogaus veiksmus.
Dažnai juk tie katinukai tiesiog bėgioja gatvėmis ir į tokius dalykus nereikėtų žiūrėti rimtai. Viskas priklauso nuo požiūrio. Jei į prietarus žiūrime kaip į prietarus, jau pats pavadinimas rodo, kad jie nėra rimti. Todėl, jei mes jų nevertiname pernelyg rimtai, viskas tvarkoje – prietarai netgi gali padėti jaustis saugiau.
Tačiau svarbu, kad jie neužgožtų sveiko proto. Pavyzdžiui, jei pastebime kažkokį ženklą ir dėl to nusprendžiame nepasirašyti svarbios sutarties ar nutraukti bendravimą su žmogumi, nors jis yra malonus, tai rodo, kad prietarai pradeda kenkti“, – aiškino M. Marcinkevičius.
Kapinių lankymo etiketas
Artėjant Vėlinėms, vis daugiau lietuvių keliauja aplankyti artimųjų kapų. Kapinėse, kaip ir daugelyje kitų vietų, galioja tam tikros etiketo taisykles, kurių vertėtų laikytis, kad vėliau netektų raudonuoti iš gėdos ar sulaukti piktų žvilgsnių.
Vilniaus laidojimo rūmų, Kauno ir Šiaulių laidojimo namų „Tylos namai“, Klaipėdos „Aterna“, „Žemaitijos gralis“ ir „Ramybės takas“ laidojimo namų atstovai anksčiau naujienų portalui tv3.lt papasakojo, koks yra kapinių lankymo etiketas, ko vertėtų nepamiršti bei kokių klaidų nedaryti, kad nesudrumstumėte ramybės.
Kapinių lankymo taisyklės viešai skelbiamos prie kiekvienų kapinių įėjimo ir apima viešosios tvarkos principus: netriukšmauti, nešiukšlinti, nevedžioti augintinių, netrikdyti rimties aplinkiniams ir neužsiimti kita veikla nei kapų lankymas ir tvarkymas.
Kapinių lankymo etiketo principus galima apibrėžti ir šiek tiek paprasčiau – elgtis lygiai taip pat empatiškai ir kultūringai, kaip ir bet kur kitur.
– Į laidotuves einame apsirengę juodai, o kokią aprangą rinktis lankant kapus?
– Spalvos – emocinės būsenos išraiška. Mūsų kraštuose juoda ir tamsiai violetinė spalva – gedulo ir rimties spalvos. Todėl nenuostabu, kad kuo artimesnis asmuo yra palaidotas, tuo natūraliau ilgesys ir gedulas išreiškiamas ir per spalvas. Tačiau tai galioja tik tiems, kurie patys taip nori.
Yra ir praktiškoji pusė – jeigu ateini tvarkyti kapų, šviesios spalvos ir šventiniai rūbai ne itin patogiausias sprendimas ravėti piktžoles ar sodinti gėles. Be to, ne visi turi būtent juodus drabužius.
Galima naudoti ir atskirą aksesuarą, pabrėžiant savo rimties nusiteikimą. Mirusiųjų lankymas – tai ateiti į svečius, aplankyti giminaitį ar draugą. Tik pokalbis vyksta kiek kitokia forma, mintimis, maldoje.
– Vis dažniau žmonės fotografuoja kapus – ar tai neperžengia etiketo ribų?
– Manau, kad jei tai daroma, yra konkretus tikslas: parodyti giminaičiui, pasilikti prisiminimui, o gal paminklas toks, kokį pastatyti norėtųsi ant kito artimųjų kapo, todėl reikia pavyzdžio. Šiame amžiuje medija neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis.
Žiūrint į pasaulio praktiką, yra tokių miesto kapinių, kuriose gali pasijausti kaip muziejuje po atviru dangumi, kur žmonės ir smalsauja, ir fotografuoja, ir lanko artimuosius – „Cimitero Monumentale“ yra viena iš dviejų didžiausių kapinių Milane, Italijoje.
– Tęsiant mobiliųjų telefonų temą, kokios etiketo taisyklės galioja jų naudojimui kapinėse?
– Ar kalbėti telefonu svečiuose yra mandagu? Bet jeigu reikia? Jeigu bažnyčioje ar laidotuvių apeigų metu skambina, ar mes turime pakelti?
Visada yra keli pasirinkimai – būtina atsiliepti arba nebūtina. Nutikus nelaimei skambinti artimam ir prašyti pagalbos – nieko tokio, bet jei yra trukdoma ramybė ir išreiškiama nepagarba aplinkiniams, tada vertėtų susimąstyti.
– Vis tik, kokias klaidas dažniausiai kartoja tautiečiai, lankydami kapus?
Pagrindinė klaida – kapų lankymą laikyti prievole. Šios prievolės pasekmės ypač matosi mirusiųjų dieną. Kapai nukrauti žvakėmis ir gėlėmis. Visada tai kartojame tiems, su kuriais diskutuojame šiomis temomis, jei lankai kapus tik tam, kad juos lankyti.
Fizinis mūsų kūnas to pasiekti negali – tik mintys ir maldos gali pasiekti taip toli. Jei jau aplankome mirusįjį, tai pabendraukime su juo, prisiminkime išėjusius dažniau, ne tik per Vėlines ar visų mirusiųjų šventes.
