Pagrindinė priežastis, kodėl partijos Lietuvoje yra tokios panašios, kaip aš jau rašiau “Balsas.lt”, yra ta, kad jos neatstovauja jokiems viešiesiems interesams ir neturi jokios ideologijos. Partijos vadovas ir yra partija. Ir kadangi dauguma partijų vadovų turi vieną bendrą interesą, išsilaikyti valdžioje, jų politinė orientacija pasidaro labai panaši. Ši politinė orientacija susijusi su iškrypusia individualizuoto rinkos liberalizmo versija, kuri yra kraštutinė ir beveik nepasireiškia Vakarų visuomenėse.
Kadangi Lietuvos partijos nėra susijusios su organizuotais visuomenės interesais, jų politika labai prioklauso nuo partijos lyderio. Tai lėmė tiesiog monstrišką Lietuvos politikos individualizaciją: politika yra tokia fanatiška, kad negali būti siejama su jokia ideologija. Lietuvos politikoje vyrauja asmeniniai interesai ir galingos kapitalo jėgos, nes politikai neatstovauja ir nėra atskaitingi jokioms grupėms ir visuomeniniams interesams ir siekia tik išlaikyti galią.
Pavyzdžiui, dabartinę valdančiąją koaliciją be kitų sudaro Valstiečių liaudininkų sąjunga ir liberalcentristai. Kodėl šios dvi partijos turėtų sudaryti į koaliciją? Jei už šias partijas balsuoja absoliučiai skirtingo tipo rinkėjai, turintys visiškai skirtingus, dažnai ir priešingus, interesus, kodėl valstiečių liaudininkų vadovė Kazimira Prunskienė ir liberalcentristų vadovas Artūras Zuokas nusprendė eiti į tą pačią vyriausybę? Kokiems interesams jie atstovauja toje vyriausybėje? Manau, atsakymas yra toks, kad partijos tėra elito dariniai be jokio įsipareigojimo atstovauti visuomeniniams interesams, ir kad Prunskienė ir Zuokas greičiausiai turi daug daugiau bendra (tai – noras būti valdžioje), negu jų, vieno ir kito, rinkėjai.
Ir visa politika nėra nukreipta į jokias bendruomenės ar bendras visuomenės problemas, tačiau yra personifikuota bei virtusi asmeninių partijos vadovo interesų išdava. Tačiau esama politikos sričių, kur negalima efektyviai veikti, jei nėra tikros demokratinės politikos. Tai teisinė darbo sąlygų bazė, darbuotojų teisės bendrai paėmus ir perskirstomosios priemonės, tokios kaip visuotinės gerovės sistema, sveikatos, švietimo ir kitos socialinės politikos. Tačiau šios politikos Lietuvoje yra kur kas labiau personifikuotos, todėl silpnesnės, nei kitose Europos valstybėse.
Tai sukūrė atšiaurias darbuotojui darbo rinkos sąlygas. Atlyginimai dirbtinai žeminami, darbo sąlygos labai prastos. Joks Europos darbuotojas nesutiktų su tokiomis darbo sąlygomis ir socialinių teisių stygiumi, koks yra šios dienos Lietuvoje (tai, žinoma, neliečia verslo lyderių, kurie patys nustebę, kad tiek gali spausti darbuotojus). Tai lemia neatsakingas elgesys politikų, kurie rūpinasi tik asmeniniais interesais ir tuo, kad pritrauktų užsienio investuotojus gauti trumpalaikei naudai.
Kadangi vidinė demokratija partijose neegzistuoja, Lietuvos partijų vadovai yra labai pažeidžiami ir priklausomi nuo finansinio elito. Partijoms nelieka nieko kito, kaip pardavinėti viešąsias gėrybes, paslaugas ir turtą privačioms kompanijoms. Privačios bendrovės įsileidimas į antrąją Ignalinos branduolinę jėgainę gerai atskleidžia šią problemą. Socialdemokratai lojalesni savam finansiniam tinklui, negu savo rinkėjams. Socialdemokratai labiau suinteresuoti atstovauti ir užtikrinti Maximos interesus, nei užtikrinti bendrus daugumos lietuvių interesus. Tai, be abejo, reiškia rinkėjų interesų nepaisymą, tačiau kitas dalykas, apie kurį, man rodos, Lietuvoje nepakankamai kalbama, yra tai, kad tokia politika yra tiesiog nepaprastai bloga!
Tęsiant kalbą apie Lietuvos partijas galima prisiminti, kad socialdemokratai, LSDP, save apibūdina (arba yra apibūdinami apžvalgininkų) kaip Lietuvos kairė. Tačiau tuo pačiu socialdemokratai pasisako už mažus 20 proc. mokesčius, „verslui palankią aplinką“, neremia streikuotojų ir nesirūpina darbuotojų teisėmis. Kas šioje politikoje yra būdingo kairei? Socialdemokratinė ideologija turi būti garantas nuo visiško darbo rinkos nuniokojimo. Jos tikslas yra perskirstymo priemonėmis užkirsti kelią skurdui, o ne švelninti skurdo pasekmes. Šiuo požiūriu LSDP, kaip ir kitų partijų, politika yra tikras nesusipratimas. Jokia partija nesirūpina darbuotojų teisėmis, socialiniu saugumu ir lygybe, mėgindama suvaldyti kapitalo jėgas, privatizaciją ir siaurus užsienio investuotojų interesus – o būtent socialdemokratai tuo rūpinasi mažiausiai. Vietoj to socialdemokratai mėgina reguliuoti skurdo problemą juoką keliančiais metodais, kuriuos jie vadina „socialine politika“. Šios politikos veiksmingumas gali būti palyginamas su žalios arbatos poveikiu sergant tuberkulioze. Kur buvo socialdemokratų partija vykstant „Iki“ darbuotojų streikui šią vasarą? Socialdemokratų partija, kuri neparemia streiko (ypač „Iki“, kur darbo užmokestis buvo sumažintas siekiant gauti maksimalų pelną - dar vienas iškrypęs pavyzdys, kaip kapitalo jėgos griauna visuomenės raidą), tiesiog neturi nieko bendra su socialdemokratų ideologija. Lietuvos socialdemokratai remia ir vykdo ekonominę politiką, kuri Lietuvoje didina socialinius bei ekonominius kontrastus. Dėl to kenčia rinkėjai, kuriuos ši partija sakosi atstovaujanti. Išdava yra socialinis kolapsas, neginamos darbuotojų teisės, nelygybė, skurdas, taip pat – auganti politinė įtampa, nestabilumas.
Ir milžiniška emigracija! Lietuvos politikai tiesiog sukūrė visuomenę, iš kurios lietuviai sprunka. Liko tik turtingieji, kuriems dabartinė padėtis priimtina, ir varguoliai, kurie neįstengia išvykti. Tokia padėtis nėra palanki mėginant kurti stabilią visuomenę. Situacija tampa dar keistesnė, kai Lietuvos politikai mėgina apeliuoti į nacionalizmą, patriotizmą ir „Lietuvos garbę“, mėgindami sulaikyti lietuvius Lietuvoje. Juk Lietuvos politikai sukūrė visuomenę, kurioje neįmanoma išgyventi, o dabar jie drįsta kaltinti lietuvius, išvykstančius iš šalies, išdavyste. Jei politikai iš tikrųjų yra susirūpinę dėl didelės emigracijos, jie turi pasirūpinti, kad augtų atlyginimai, gerėtų darbo sąlygos, stiprėtų socialinės teisės, būtų teisingiau paskirstomas turtas, jie turi remti periferijos vystymąsi, atsikratyti korupcijos bei pagerinti sveikatos ir švietimo sistemų funkcionavimą.
Tačiau Lietuvos socialdemokratai nėra blogesni už kitas Lietuvos partijas. Nė viena iš jų neturi aiškios ideologinės linijos ir dėl to visiškai ignoruoja Lietuvos socialinius ir ekonominius konfliktus. Šiuo požiūriu partijos nesiskiria, o politikoje dominuoja skandalai. Konservatoriai remia socialdemokratus ir yra daugiau ar mažiau priklausomi nuo tų pačių finansinių grupuočių. Jų politiniuose išpuoliuose niekada nebūna jokios ideologinės motyvacijos. Jie aktyviai reiškia nuomonę apie personalijas, naujus pareigūnus, jų praeitį, jų darbą tarybiniais laikais, jų korumpuotumą, tačiau ne apie jų pažiūras ar politinę laikyseną.