Plačiai skamba žmonių išrinktų Seimo narių vojažai po svečias šalis. Ką ir bekalbėti – negražu. Viena kelionė sulaukė išskirtinio dėmesio. Seimo Etikos ir procedūrų komisija tai įvertino griežtai. Verdiktas skamba lyg nuosprendis – be Seimo valdybos žinios išvykęs atostogų seimūnas Linas Karalius pažeidė Seimo statutą ir politiko etikos kodeksą ir pakenkė Seimo reputacijai bei autoritetui. Ir netgi neatliko savo, kaip tautos atstovo, konstitucinės priedermės. Skamba šiek tiek patetiškai ir dirbtinai, net šiek tiek juokingai. Tačiau formaliai viskas teisinga. Matyt, bus apkalta. Galbūt, net rezultatyvi – L.Karaliui gali tekti palikti Seimą. Turės daugiau laiko ir laisvės keliauti, kur panorėjęs...
Žinoma, šis atvejis yra ryškus šiuolaikinio lietuviškojo parlamentarizmo bruožas. Tačiau susidaro tvirtas įspūdis, kad dalis L. Karaliaus kolegų Seime tiesiog nusprendė vargšelį nelaimėlį Liną K. padaryti savotišku atpirkimo ožiu. Šis savo krauju turės išpirkti visas tautinio parlamentarizmo bėdas, susikaupusias per dvidešimt metų. Pradžiai kaip pirmoką pastatė prieš etikos sargus. O jau tas kaltintojų tonas...
Mat vaikinas neturi įtakingų užtarėjų, atstovauja tarp pozicijos ir opozicijos „pakibusiai“ atskilėlių frakcijai, neseniai skambiai pasivadinusiai „krikščionių“ vardu. Todėl nei pozicija, nei opozicija dėl jo apkaltos tikrai neverktų. Vienintelė Seimo nario L.Karaliaus viltis – jo kolegos kaip kryžiaus bijo jo didenybės PRECEDENTO. Šiandien – Linas, o rytoj?
Tačiau šį kartą Seimo nariui Linui Karaliui išsisukti bus sunku. Kalavijus galanda Arūnas Valinskas ir komanda – tai jam būtų ne tik saldus kerštas perbėgėliui – yra ir labiau apčiuopiamos naudos. Vietoje pasitraukusio Seimo nario Tautos prisikėlimo frakciją galėtų papildyti naujas parlamento narys. Žinant, kokių problemų šiandien turi valdančioji koalicija, jiems kiekvienas žmogus – tiesiog aukso vertės. Koalicija balansuoja ant labai pavojingos ribos – pasitraukus bent vienam Seimo nariui ji taptų mažumos koalicija. Todėl apkalta L. Karaliui galėtų tapti patogia priemone išsaugoti ir sutvirtinti formalią daugumą Seime. Valdančiosios koalicijos veiksmas paremti apkaltą būtų gana logiškas žingsnis.
Daugiausia Liną Karalių puola ir viešai moralizuoja keletas žmonių. Ypač aktyvūs du, nors Etikos ir procedūrų komisijoje posėdžiauja keturiolika parlamentarų. Vienas iš aktyvistų – Algimantas Salamakinas. Opozicijos atstovas – tuo blogiau L. Karaliui. Žinoma, jam lyg ir pagal pareigas priklauso kalbėti ir vertinti, nes yra Seimo etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas – tai iš vienos pusės. Iš kitos – jis ir pats nešventas. Viešai prabangą demonstruoja, važinėdamas turtuolių automobiliu „Lexus“. Turi klasikinį pasiteisinimą – prabangą pamėgęs „dėl eismo saugumo“. Tačiau taip ir negali paaiškinti, kuo tam „saugumui“ nusikalsta ne tokie prabangūs automobiliai. Gal tai smulkmena – palyginus su L.Karaliaus vojažais? Nepasakyčiau. Linas pramogavo už savo pinigus, o ponas A.Salamakinas – už mokesčių mokėtojų. Kuo, jei ne pramoga, pavadinsi pasivažinėjimą „leksusais“. Būtų galima pasakyti taip: vienas leksusas lygus vienai kelionei į Tailandą, Vietnamą ir Kambodžą ir Singapūrą, grįžtant per Maskvą ir Varšuvą...
Kita vieša kritikė – ilgametė Seimo poetė Dalia Teišerskytė. Viešai ir garsiai vadino savo kolegą Seime piemeniu. Po to persigalvojo, nes piemuo jai pasirodė visai garbinga profesija. Todėl ėmė vadinti „ne piemeniu“. Galėjo tiesiog pavadinti „parlamentaru“. Ir viskas būtų aišku. Nesolidus elgesys. Taip garsiai rėkauja žmogus, nesugebantis tyliai ir ramiai susitvarkyti reikalų artimiausioje socialinėje aplinkoje. Viešai skalbia savo šeimos marškinius, televizijų žiūrovai priversti klausytis banalių istorijų apie „blogą“ vyrą ir gerą žmoną. Tačiau bando „įvesti tvarką“ Seime ir garsiai piktinasi. Be to, turi tą pačią savybę kaip gerbiamas A.Salamakinas – mėgsta „saugius“ automobilius. Po Naujųjų metų viešai žadėjo persėsti į pigesnį automobilį. Įdomu, ar įvykdė savo pažadą?
Visai nesinori ginti Liną Karalių. Vaikinas pasirodė ne iš geriausios pusės. Tačiau kai paklausai kaltintojų choro, prisimeni vieną gerą žmogų. Ateitų jis į Seimą, staliaus sūnus iš Galilėjos ir paklaustų garsiausiai rėkiančių – kas pirmasis mes akmenį? Kas pirmasis? Tie, kurie galėtų tą akmenį mesti, garsiai nerėkia ir į ekranus nelenda...
Linas suklydo, žinoma. Nepatyręs, vėjavaikis, neatsakingas ir t.t. Tačiau jis dar jaunas ir gali pasitaisyti – jei iš šios istorijos pasidarys sau rimtas išvadas. Mano paminėtiems ir daug kitų parlamentarų taisytis jau per vėlu. Jie net nesupranta, kad reikia taisytis, nes visada yra teisūs. Jų teisumas – kaip įsisenėjęs piktybinis susirgimas. Gali būti gydomas tik chirurginiu būdu.
Pabaigai priminsiu N.Gogolio komediją „Revizorius“. Penktame akte gorodničius (mūsiškai būtų miesto meras) klausia: „iš ko juokiatės? Iš savęs juokiatės. Ech jūs...“
Iš ko tyčiojatės gerbiamieji Seimo nariai? Iš savęs tyčiojatės. Ką teisiate? Save teisiate.
