O prasidėjo šis hobis, sako Irena, nuo vaikystės. „Gal nuo tokio amžiaus, kai net į mokyklą nėjau. Pas mano močiutę darželis buvo, aš taip supratau, kad gražus jis buvo, su raudonom begonijom, kurios dabar ruošiasi žydėt. Matyt, nuo to laiko man tai ir patiko, taip ir išliko“, – pasakoja moteris.
Vėliau sodininkystė tęsėsi Irenos tėvų namuose. „Mama dirbo, jai nebuvo laiko, tai man leisdavo darželyje tvarkytis. Turėjom ir tuos balintus akmenukus, jais visas kaimas apsidėjęs buvo darželių klombas, tai ir pas tėvus baltinom akmenukus. Bijūnų turėjom visokių, ir baltų, ir rožinių, ir raudonų. Paskui atėjo alpinariumų mada. Visi, kas kaip išmanėm, taip dėjom, akmenis, ir augalus, ir iš miškų, laukų nešdavom, kas mums atrodė tiko“, – prisiminimais dalijasi Irena.
Kai reikia – prisideda visa šeima
Be rožių auginimo Irena sako neapsiėjusi ir persikėlusi į savo namus. „Gėlės mano gyvenime visą laiką buvo, man jų reikėjo ir dabar reikia“, – su šypsena sako ji.
Tačiau tik pradėjus auginti, sako moteris, buvo labai sunku – rožės yra augalas, reikalaujantis patirties. O visas pasaką primenantis gėlynas Irenos namuose kurtis pradėjo dar prieš 43 metus.
„Prasidėjo nuo kelių krūmų, buvo darbas, vaikai... Būdavo ir nedengtos, ir negenėtos, kiek liko laiko, tiek tuos kelis krūmus prižiūri. Vienos numirdavo, o atsparesnės iki dabar išlikusios“, – pasakoja Irena.
Jos gėlynais žavisi visa šeima, tačiau, kai Irena paprašo, ir prisidėti nesivaržo. Vis dėlto pagalba gali būti tik labai specifinė, nes augalus prižiūri tik pati Irena.
„Prisidėt tiek prisideda, kiek aš prašau. Sūnus uždangalus atvežė, dukra irgi kokių jai patikusių gėlių nuperka. Mėgsta daržus ji, tai nuperka vaistinių augalų visokių, kuriais niekaip vėliau negaliu atsikratyti, jos auga, ir auga, ir bujoja prie rožių“, – juokiasi pašnekovė.
Pagelbėti, sako Irena, prireikus skuba ir vyras. „Aš žinau, kad jei paprašysiu, man padės. Vyras man visą laiką padėjo, ar kokius rėmus rožėms pritvirtinti, ar pievelę nupjauti. Kaip sugeba, taip padeda. Darbus dirbam kartu. Kadangi pensininkai abu, ūkio beveik atsisakėme, tai kuičiamės savo kieme“, – sako moteris.
Visa vasara – rožių priežiūrai
Irenos sode yra apie 100 rožių rūšių, 180 rožių krūmų, o kiek ten apskritai yra augalų darosi jau sunku suskaičiuoti. Šaltos žiemos neatlaikiusias rožes teko išmesti, tačiau ji sako, kad jau spėjo nusipirkti naujų.
Moteris neslepia, kad dėl jos puoselėjamų gėlynų gauna nemažai pagyrų, tačiau svarbu ne tai.
„Pernai buvo toks neeilinis žydėjimas po tokios šiltos žiemos, tai aš net neatsimenu, kad kada nors būtų žydėję taip, kaip pernai. Šiemet bus kuklesnės, nes yra apšalusių, yra iki žemės nušalusių, jos atauga, tai žydės daug vėliau, ne kartu.
Matau, kad stabteli kartais ir pafotografuoja dar kartais. Aišku, ir pagiria, bet ne tas svarbu. Man pačiai labai norisi gėlių ir būtent rožių. Jei aš dėl kitų daryčiau, daryčiau kitaip, tas darželis nebūtų toks užkrautas rožėm, o dabar... man tiesiog reikia rožių“, – sako Irena.
Tačiau pretenzingosios rožės reikalauja nemažai dėmesio ir rūpesčio. Irena neslepia, kad bene visas jos laikas vasarą yra skirtas gėlių priežiūrai, tačiau priduria, kad „daug to laiko atima. Nors net ne atima, aš joms duodu savo laiką.“
„Visas vasaros laikas yra skirtas gėlių priežiūrai. Jaunimas, kaip sako, ir aš tokių žodžių nesibaidau, mane tas veža... Man tai patinka ir aš galiu vaikščioti aplink jas ir man nėra nuobodu, ir žolytes rinkt man nėra nuobodu. Mėgstu kuistis, vaikštinėti“ – šypteli ji.
„Kitų gėlių negaila, gali neštis glėbiais“
Nors Ireną apskritai žavi būtent rožės, labiausiai jai patinka vijoklinės. Pastarosios reikalaujančios itin daug darbo ir priežiūros, tačiau moteris sako, kad visada mėgo kruopščius darbus.
„Vijoklines turi paguldyti rudenį, apkloti, pavasarį turi pakelti. Guldyti iš kart irgi negali, visą savaitę po truputį. Kitus tas erzintų, o man kaip tik patinka. Aš ir megzdavau, tai ir ten man reikia raštų įvairių, kad būtų darbo. Rožės man labai patinka, tik kiek sveikata su jomis leis žaisti. O tada galėsiu padaryti krūmines iš vijoklinių“, – nusijuokė ji.
Patarimus auginantiems, sako Irena, duoti sunku. Svarbiausia rožių auginime – patirtis. Rožės, pasak jos, pačios parodo, kad joms ko nors trūksta, tačiau tik patyręs augintojas iš kart žinos ko. Tačiau žinias gilinti ir žiemos vakarus praleisti skaitydama apie gėles Irena nevengia ir turėdama šimtus žydinčių krūmų.
„Dabar pilna medžiagos. Kai pradėjau jas auginti, dirbau bibliotekoje, kurioje buvo viena vienintelė A. Puipos „Rožės“ knyga. Dabar internete yra viskas. Man malonumas per žiemą vartyti žurnalų ir knygų puslapius, „Youtube“ daug medžiagos yra“, – sako ji.
Vis dėlto daug darbo reikalaujančių rožių Irena raškyti nemėgsta. „Dukra pasiskina, mėgsta pasiskint, pafotografuot. Kitų gėlių negaila, bet rožių truputį gailiu. Man gražu, kai jos auga. Kitų gėlių, gali glėbiais neštis, ir man jų jau per daug, prie rožių jos čia išbujoja, išsikeroja“, – juokiasi ji.
