VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto prof. habil. dr. Alfonsą Eidintą gerai prisimena tie, kurie Sąjūdžio metais jau mokėjo skaityti. Jo straipsniai apie mūsų tikrąją istorinę praeitį, o ne ideologizuotą sovietinį melą didžiausiuose dienraščiuose buvo ne mažiau skaitomi nei jausmingi poetų ar visuomenės veikėjų meilės išpažinimai Lietuvai. O jų poveikis, be jokios abejonės, buvo didesnis nei minėtųjų rašinių.
Neseniai jis išleido svarbią knygą “Lietuvos žydų žudynių byla”. (Ją, beje, galite užsisakyti internetu) Ta proga “Omnitel Laikas” pakalbino garbųjį istoriką.
Ką tik išleidote knygą “Lietuvos žydų žudynių byla”. Kaip gimė tokios knygos idėja?
Buvęs 1941 m. Lietuvos Laikinosios vyriausybės ministras, vėliau finansų generalinis tarėjas Jonas Matulionis savo atsiminimų knygoje rašė: “Vokiečiai primetė lietuviams žydų šaudymą”. Rūpėjo ir pačiam išsiaiškinti, kaip galėjo atsitikti, kad primetė.
Tai ar primetė naciai žydų žudymą lietuviams?
“Primetė” nėra mokslinė formuluotė. Jei nenori, tai negali priversti. Tačiau daug ką perskaičius pasaulinėse bibliotekose ir archyvuose aiškėja, kad Lietuvoje naciai labai efektyviai pajungė savo reikalams policiją bei savisaugos dalinius ir panaudojo žydų naikinimui. Taip ne tik Lietuvoje. Tačiau buvo ir kitoks kelias - laukimas, netalkininkavimas, kova arba pilietinis nepaklusnumas nacių Vokietijai - okupantui. Būtent jo labiausiai ir trūko, pasipriešinimas sustiprėjo, kai dauguma Lietuvos žydų jau buvo sunaikinta. Istorinės sąlygos taip pat buvo nepalankios žydams, kai lietuviams reikėjo rinktis tarp nekenčiamos sovietų okupacijos ir nacių Vokietijos puolimo, tikintis, kad Reichas išvaduos Lietuvą ir nepriklausomybė bus atkurta.
Tad suprasdamas šių klausimų svarbą, sumaniau, kad reikia sudėti ryškesnius vokiečių, žydų ir lietuvių dokumentus bei lietuvių kalba rašiusiųjų istorinės publicistikos straipsnius į vieną knygą, kurią pavadinau “Lietuvos žydų žudynių byla”. Daugelį skaitytojų kai kurios čia pateiktos istorijos šokiruos. Tai ne vien tik Kauno garažo žudynės, kurios geriau žinomos. Žydų šaltiniai mini, jog 1941 m. liepą įvyko lietuvių krepšininkų rungtynės, kurių nugalėtojams paskirtas pagrindinis prizas - dalyvavimas žydų šaudyme VII forte. Mes turime tirti ir domėtis tuo: arba tokias istorijas paneigti, arba, jei yra patvirtinančių ir neabejotinų šaltinių, kad ir skaudančia širdimi, patvirtinti.
O kodėl holokausto problema aktuali nūdienos Lietuvoje?
Pirmiausia tai bendrų humanistinių ir dvasinių vertybių su Vakarais klausimas. Problema ta, kad mūsų visuomenė per mažai žino apie žydų sunaikinimą Lietuvoje, ypač apie lietuvių talkininkų vaidmenį. Be studijų negalima rekonstruoti visos katastrofos tikrojo masto. Be to, šia tema ilgą laiką nebuvo galima rašyti. Sovietiniame lageryje tos priežastys aiškios - žydai yra, bet nėra žydų problemos. Lietuvių išeivijoje nuo 1946 m. vyravo gynybinis tylėjimas. Kai puolama, kaltinama dėl tam tikrų nuodėmių, gimsta gynybinė taktika. Tai ypač ryšku neigiant vietinių lietuvių dalyvavimą žudynėse. Net po nepriklausomybės atkūrimo ši tema buvo primiršta, nes istorikai daugiausiai tyrinėjo temas, susijusias su tautos martirologija, ir tai suprantama. O šiuo metu atėjo laikas šią temą visapusiškai analizuoti. Ypač kai jaučiame tam tikrų žydų organizacijų radikalių vadovų niekinamą požiūrį į mus: dalis lietuvių dalyvavo žudant žydus, o šiandienos lietuvių visuomenė nuo nacių talkininkų tarsi neatsiriboja ir net dangsto tuos nusikaltimus. Štai kodėl reikia mums patiems tai tyrinėti, apie tai kalbėti.
Lietuvoje holokaustas vertinimas kontroversiškai. Kur slypi pagrindinės problemos? Kodėl kartais nesusikalbama su žydais?
Nepasakyčiau, kad visi nesusikalbama, bet yra nesusikalbančių, to priežasčių yra daug. Dar veikia senas sovietinis mentalitetas. Tuomet holokaustą priskyrė prie masinio sovietinių piliečių naikinimo. Taip ši tragedija buvo “paslėpta”, suprasta tik kaip žiauraus karo rezultatas. Antra - daugelis mano, kad buvo karas tarp socializmo ir fašizmo, o kadangi jau vien dėl to, kad fašizmo ideologija buvo tiesiogiai nukreipta prieš žydus - jie nuo 1940 m. palaikė socializmą. Tad kai kam atrodo natūralu, kad jie dėl to buvo naikinami. Tai irgi klaidinga. Vis dar nėra aiškiai įsisąmoninta, kad dėl rasinės politikos išžudyti žydai - mūsų šalies piliečiai, tai nesuvokiama kaip bendra tragedija. Trečias dalykas - pastebima ir psichologinė baimė pripažinti, kad vietiniai dalyvavo žydų naikinime.
Iš kur kyla šita baimė?
Man atrodo, kad po šio teiginio eina antra baimės dalis - “jie paprašys savo turto”. Kiti bijo, kad nukentės lietuvių tautos orumas, kad ji visa kaip tauta kaltinama talkininkavimu. Tačiau kalbame tik apie nacių talkininkus žudyme, juos tauta identifikavo iš karto - “žydšaudžių” sąvoką nusikalė patys lietuviai. Jau per karą buvo vartojama “žydšaudžiai” “žydmušiai”, “žydsmaugiai”. Iš šių labiau prigijo “žydšaudys”. Kiekvienas miestelis aiškiai identifikavo tuos, kurie dalyvavo žudynėse. Jeigu dėl jų išgyveni, bandai pateisinti - tuomet tokie pasakymai labai žeidžia. Tačiau jeigu atsiriboji ir pasakai, kad jie buvo nacių talkininkai ir baudėjai, tuomet viskas atsistoja į savo vietas. Tokį atsiribojimą sąmonėje ne visiems pavyko padaryti. Neretai instinktyviai norima ginti įtariamus karo nusikaltimais, tokių nepatenkina vienintelė šiuo atveju visiems priimtina galimybė - asmens kaltumą ar nekaltumą palikti spręsti Lietuvos teismui.
Kokios holokausto pamokos patiems lietuviams?
Žydų katastrofa nacių okupacijos metais - tarsi koks lakmuso popierėlis. Mes pamatėme, kokia žalinga buvo dalies lietuvių orientacija į hitlerinę Vokietiją net išaiškėjus, kad jokios nepriklausomybės iš jų nesulauksi, kai nacių rasinėje politikoje nebuvo palikta vietos ne tik žydams, bet ir lietuviams, matome, kokią žalą šaliai, tautoms atneša etninis valymas. Ant kitų žmonių nelaimės savo laimės nepastatysi. Bet kuriuo atveju bendradarbiavimas su okupantu yra atmestinas. O tie, kurie gelbėjo žydus ar jiems padėjo - šiandien įrašyti aukso raidėmis ne tik mūsų, bet ir pasaulio istorijoje. Geri darbai nemiršta, blogi - ilgai atmenami, meta šešėlį kitiems.
Dėkoju už pokalbį.
