Lietuvos politinėje scenoje sužibo dvi naujos partijos – Žemaičių ir Prisikėlimo. Gali būti, jog netrukus rasis ir dar viena – Žemaičių prisikėlimo, kuri suvienys nepatenkintus abiejų partijų „radikalus“, juolab kad tarp prisikeliančiųjų artistų švytuoja žemaitiški veidai. Partijų kūrimas tuo nesibaigs – Algirdas Paleckis baudėsi nubausti Lietuvos politinį elitą įtvirtindamas naują socialdemokratinę politinio fronto liniją. Tiesa, frontas kol kas neveikia. Gal pritrūko jėgų, o gal suvokta, kad Lietuvos gyventojai leidžiasi mobilizuojami tik į du – gero gyvenimo ir pramogų – frontus. Tad nori nenori teks linksminti publiką frontiniais pasakojimais pasitelkus profesionalių artistų pajėgas. O jos netoliese – kitoje partijoje.
Ko siekia Žemaičių partijos steigėjai – daugmaž aišku. Įteisinti žemaičių tautą, paskatinti regioninės politikos plėtrą bei realią savivaldą. Kadangi Lietuvoje jau seniai veikė tautinė lenkų partija, tai žemaičiai tarsi ją atsveria, rodydami, jog ir lietuvių tautiškumas dar nėra visiškai praradęs politinį dėmenį. Žemaičiai neneigia esą ir lietuviai, gal net šerdiniai. Tačiau tai tik paviršinis panašumas: už Lenkų partijos – visa Lenkijos galybė, o už Žemaičių partijos – taip ir netapusi artima Baltijos jūra. Panašių partijų esama ir kai kuriose Europos Sąjungos šalyse. Lenkų partijos veikla Vilniaus krašte – kuo labiau riboti švietimą lietuvių kalba ir viešą lietuvybės raišką, tad Žemaičių partijos tikslas turėtų būti stiprinti Lietuvos valstybingumą, neleisti, kad Vilniaus krašto švietimo sistemoje galutinai įsivyrautų lenkų nacionalistų diktatas. Pirmiausias žingsnis – bent jau įtvirtinti žemaitiškumą pačioje Žemaitijoje.
Galima numanyti, jog tautinių partijų kūrimąsi skatina ne tik vietinės politinės aplinkybės, bet ir globalizacijos bei eurointegracijos vyksmas, silpninantis visokius stiprius tapatumus, tarp jų ir nacionalinius. Traukomi ir žmonėms labai svarbūs valstybės, tautos ir teritorijos ryšiai bei tų ryšių kildinamos gimtinės, gimtojo krašto pajautos. Tad regėdami silpstant lietuvybę bei valstybingumą, o pusmilijonis emigrantų šių dalykų niekaip nestiprino, žemaičiai gal pasijunta paskutiniu Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos bastionu. Jei taip, tai kam pakiltų liežuvis juos smerkti. Reikėtų tik viltis, kad su tokia istorine užduotim žemaičiai susitvarkytų. Tačiau galimas ir kitas scenarijus – tos partijos vairas atitenka buvusiems komunistiniams nomenklatūrininkams ar iš jų išaugusiems vietiniams „ponams“, kuriems tai būtų nauja gera galimybė stiprinti savo feodalinę valdžią.
Žemaičių partija kol kas nesusilaukė publikos dėmesio. Kas kita – Prisikėlimo partija, subūrusi pramogų verslo žymūnus. Partijos kūrėjai nutarė sujungti dvi iki šiol publikos dar skirtas politikos ir pramogų scenas. Nesvarbu, kad abiejose buvo vaidinama, tačiau politikos scenoje – nykiau, nuobodžiau. Ta scena pagyvėdavo tik iš užkulisių trumpam pasirodžius kaukėtiems vyrukams, kurie išsivesdavo vieną kitą besispyriojantį persivaidinusį pareigūną. Dabar joje visą laiką bus linksma – veiks politinis kazino, rinkimų loterijos – „Po milijoną dešimčiai atspėjusių, kad Seimo rinkimus laimės prisikeliantys“, - o jau nusirenginėjimų, persirenginėjimų, seimūnių grožybių demonstravimų už solidžius honorarus bus perpildyti visi telekanalai. Politinis svingeriavimas iš užkulisių išeina į avansceną – elektoratas jau nusipelnė skaidrumo.
Dalį publikos, kuriai dar nepabodo kartkartėmis atlikti elektorato vaidmenį, tokių naujų partijų atsiradimas kiek nugąsdino – neva jos sujauksiančios politinę demokratinę sceną, apgaudinėsiančios rinkėjus tuščiais pažadais, nes net patekusios į Seimą nieko negalėsiančios padaryti. Ta dalis publikos įprato laikyti valdžioje galinčius padaryti, bet nieko nedarančius. Įpročių sunku atsisakyti. Prisikeliantiesiems spektaklis nusiseks, jei jiems pavyks kitą dalį elektorato įtikinti, kad geriausia rinkti tuos, kurie nei nori, nei gali ką nors padaryti, ir atlapa širdimi šitai pripažįsta. Na, balsavote už tuos, kurie sakė galį, bet nedarė, dabar tyčia rinkite sakančius, kad negalį. Privatizuotai valstybei nei padėsit, nei pakenksit. Juolab lietuviškai demokratijai bei teisėsaugai. Bet gali būti įdomu ir linksma.
Tačiau dalies elektorato būgštavimai naudingi didžiosioms – socialdemokratų ir konservatorių - partijoms. Gali būti, jog labiausiai – socdemams. Ne tik politinių pramogų šurmulio ir spalvų išgąsdinti, bet ir dalis nusivylusiųjų ar abejingųjų gali atsigrįžti į tradicines, politinės korupcinės sistemos išbandytas partijas. Juk jos jau tapo savu įprastu blogiu. O iš naujo nežinia ko gali tikėtis.
Tad galima nujausti, jog partijon susibūrę pramogų verslo žymūnai skatins žmones eiti prie balsavimo urnų – vieniems gali parūpti gelbėti „demokratiją“, kitiems magės palaikyti artistus ar šiaip pasilinksminti. Politiniam elitui svarbiausia – rinkimuose dalyvavusių procentas, kitaip tariant, valdančiųjų legitimacija. O jau kad ir kaip rinkimai pasibaigs, pagrindiniais smuikais gros gerai žinomi politinių partijų atlikėjai, kuriems neprilygs jokie pramogų žymūnai. (Beje, kai kuriems pramogų žymūnams valdyti pakaktų ir mokesčių inspektoriaus, nekalbant jau apie žiniasklaidos savininkus.) Jei toks žmonių viliojimo prie balsadėžių scenarijus ir sukurptas, tai prisikeliantys ir be Seimo mandatų nemažai uždirbs.
