Buvo pavasaris. Išsprogę medžiai pasidengė švelniais lapais, krovė lizdus susiruošę perėti paukšteliai, suaktyvėjo gimstamumas, o Lietuvos gėjų lyga (LGL) pergalės prieš fašizmą išvakarėse „pakėlė“ savo narius pergalės prieš normaliuosius paradui. Gavę merijos leidimą, su seimo nariais Aušrine, išsiviešinusiu Žiliu Inkstu ir net pačios Švedijos ministrės bei kitų įtakingų užsieniečių lydimi, apie tris šimtus penkiasdešimt netradicinių piliečių, saugomi 800 policininkų, kinologų su šunimis ir raitosios policijos, su plakatu „Homoseksualizmas jėga“ linksmai pražingsniavo specialiai jiems atitvertu keliu. Už demonstrantus saugančios tvoros blaškėsi už normalią šeimą kovojantys seimo nariai su savais rėmėjais.
2010 metais 250 narių turinčiai Lietuvos gėjų lygai (LGL) skirta 329 tūkstančiai litų paramos. Kasmet jų nevyriausybinė organizacija remiama dar penkiais tūkstančiais litų. 200 tūkstančių skirta saugoti jų pasirodymui. Visą mėnesį policininkai buvo mokomi kaip kovoti su tradiciniais, jeigu šie reikštų nepagarbą demonstruojančioms seksualinėms mažumoms. Per tą laiką nesulaukus besimokančių ginti mažumas policininkų pagalbos buvo nužudyta sumušta ar suluošinta apie du šimtus normalios orientacijos Lietuvos piliečių. Taigi LGL paradui išleista maždaug milijonas mokesčių mokėtojų pinigų. Du milijonai išleisti tiriant dar nepasibaigusią Kauno pedofilijos bylą, glaudžiai susijusią su gėjų, bei kitokių netradiciniai ištvirkusių pasilinksminimais.
Maždaug taip laikraščiuose skaitytas žinias ir televizijoje regėtus vaizdus komentavau mašiną vairuojančiai Laurai. Mudvi Kauno keliu važiavome iš susitikimo su skaitytojais. Ji, dvidešimčia metų už mane jaunesnė pensininkė, gyveno sunkiausias savo gyvenimo dienas. Vyras, susiradęs kitą moterį, atsiteisė jų dviejų kambarių bute didžiausią kambarį ir išnuomojo jį dviems jauniems linksmiems gėjams. Išvarytas žmonos, į kitą buvusį atskirą kambarį atsikėlė jau penkti metai darbo nesusirandantis sūnus. Atsivedė ir sugyventinę, vaikiško veidelio mergytę su dviejų mėnesių vaikeliu. Pačiai poniai Laurynai liko minkštasuolis pereinamame kambaryje, per kurį nuolat zujo gėjų svečiai. Prie jos lovos pasibučiuoti ir pasiglamonėti visuomet sustodavo einantys praustis ar į tualetą nuomininkai. „Jiems patikdavo šeimininkės priekaištai. „O jūs nežiūrėkit, kodėl jūs žiūrit,“ - ezopiškai šypsodavosi priekaištus išgirdę gėjai.
Laura dalinosi su manimi savo bėdomis ir noriai veždavo į susitikimus su skaitytojais.“Aš su jumis pasiilsiu“,- sakydavo. Man apmokėjus už sunaudotą benziną jai koks litas likdavo, bet tai buvo ašaros, palyginus su išlaidomis ir parama bedarbio sūnaus šeimai.
- Iš gautos paramos kiekvienas gėjus, turėtų gauti daugiau nei po tūkstantį litų,- susinervino mano komentarus išklaususi moteris ir drebančiu balsu tęsė - Dabar seksualiniai invalidai vertinami ir gerbiami labiau nei karo invalidai. Tėvelį ariantį lauką pagavo ir išsivarė tarybinės armijos kariai. Su frontu praeinanti kariuomenė tokiu būdu papildydavo karių gretas. Už dviejų savaičių net ginklą gerai naudoti neišmokęs jis žuvo prie Šiaulių. Mokiausi, dirbau , butą ir ištvirkusį vyrą gavau, o dabar turiu tik lovelę pereinamame kambaryje,toleranciją dviems ištvirkusiems gėjams ir septynių šimtų litų pensiją. Vilniaus meras seksualinių invalidų pergalės paradą leido surengti skausmingos pergalės prieš fašizmą dienomis, kuomet seni suvargę žuvusiųjų draugai bei giminės eina pagerbti artimųjų. Kai verkiau prie tėvo kapo, saugomi policijos, gėjai šaipėsi ir mojavo savo vaivorykštine vėliava.
Moteris pravirko. Ašaros pradėjo griaužti ir mano gerklę.
- Negalvokim apie tai, - sakau.
Pamačiusi kviečiančią apsilankyti kavinę, pasiūliau sustoti išgerti kavos.
- Jūsų neaptarnausime. Tai gėjų kavinė. Matėte vaivorykštinę vėliavą. Esate ne tos orientacijos, - atsisėdusias prie stalelio įspėjo priėjusi padavėja.
Nebuvau tos vėliavos pastebėjusi. Kėliausi išeiti, bet bendrakeleivė nepasijudino.
- Kaip tai suprasti? Jūsų orientacijos žmonių niekas iš niekur neveja. Seime jūsų atstovai trinasi. Pakviesk direktorių. Su tokia kvaiša višta nėra apie ką kalbėti, – nebesivaldė kelionės draugė.
Padavėja pakvietė apsauginį. Šis suėmęs Laurynos alkūnę, norėjo palydėti ją iki durų, bet moteris kitoje rankoje laikomais raktais trenkė į raudoną apsauginio nosį. Pasipylė kraujas.
Rėkė Lauryna, rėkė padavėja, keikėsi apsauginis. Atlėkė kavinės šeimininkas. Išgelbėjo prisiartinęs malonus pagyvenęs ponas.
- Jos mano viešnios. Kalbėjomės, kad neįleisite tradicinės orientacijos jaunuolių, kurie savo pasiūlymais trukdo pasidžiaugti vienatve. Apie tokio amžiaus moteris nekalbėjome. Su jomis nemandagiai elgėsi, – pasakė jis.
Tuoj pat visi pradėjo elgtis labai mandagiai. Dingo apsaugininkas, nuo grindų buvo išvalytas kraujas. Kavinės direktorius mūsų atsiprašė, bet Lauryna nei pasisėdėjimui, nei pokalbiui nebetiko. Man pakirto kojas, drebėjo rankos, bet pokalbiui tikau, nes pažinau gelbėtoją ,kuris prižadėjęs pats mane parvežti, palydėjo Lauryną iki mašinos. Laukdama sugrįžtančio, galvojau apie nenuspėjamo likimo pokštus. Su žmogumi, pavadinusiu mus savo viešniomis, mačiausi prieš keturiasdešimt metų. Tuo metu Sveikatos apsaugos ministeriją pasiekė dviejų netradicinės orientacijos vyrų pasirašytas laiškas: „Kreipiamės keliasdešimties tarybinės Lietuvos homoseksualų vardu. Skaitėme žurnale, kad mūsų nukrypimas gydomas. Jeigu žinote kaip, išgydykite, parašykite apie tai, nieko nepagailėsime, kad būtume tokie kaip visi“.
Sveikatos apsaugos ministerijos pareigūnas paprašė manęs pasikalbėti su vienu iš laiško autorių, pasidomėti rekomenduojamu gydymu ir apie tai parašyti. Rašęs apie jų gydymą docentas nepagelbėjo. „Reikia raminančių, reikia raminančių“ - aiškino, nes kaip ir visi kiti nesugebėjo ir nežinojo kaip gydyti, be to jam pačiam gana dažnai reikėdavo raminančių. O dabar niekas ir nebesistengia tokius gydyti. Dabar normalieji privalo iš jų mokytis, nes atkūrus nepriklausomybę kas buvo nieks, tapo viskuo. Homoseksualai savo netradiciniams seksualiniams poreikiams patenkinti turi ne kalėjimą, o du prabangius viešnamius (klubus) Vilniuje, filialus didesniuose miestuose, kavinę Kauno-Vilniaus greitkelyje ir teisę į savo kavinę neįleisti tradicinės orientacijos žmonių. Bet į klubus jie veltui įsileistų jaunuolius tam, kad padarytų juos homoseksualais. Jų poreikius ant nuogo pilvo užsirašęs pageidavimą pačiulpti reklamuoja pats Vilniaus meras ponas Navickas. Tai jokia paslaptis. Apie tai rašė spauda ir žino ne tik prokurorai, bet ir visa Lietuva.
Man maloniai šypsojosi ponas dėl savo netradicinio seksualumo sėdėjęs tarybiniame kalėjime ir raudojęs dėl, nusižudžiusios (iš meilės jam) raišos mergaitės. Turėjo savo verslą. Gal būt net kavinė jam priklausė. Pavadinkime jį ponu Volandu – mat labai jau panašus į M. Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“ herojų.
- Senai matėmės, tačiau malonų, buvusį mudviejų susitikimą prisimenu. Džiaugiuosi kad rašote. Žinau kad jus, nors nuopelnų neturite, LGL lyga pagerbė apdovanodama „braške“. Turite pateisinti apdovanojimą. Atsakysiu į visus jūsų klausimus. Tuomet kai rašėme sveikatos ministerijai nevilties prašymą, buvome pernelyg jauni o ir jūs dar pernelyg jauna suprasti mūsų bėdas. Kaip čia pakliuvote? – kalbėjo ponas.
- Kavos užsigeidę, vėliavos nepastebėjome. Nemalonu, kad taip įvyko.
- Tokie dalykai, tokiose vietose kasdienybė. Mūsų tarpe didžiausias sergamumas AIDS ir venerinėmis ligomis, gausiausia muštynių ir chuliganizmo. Bjauriausios gėjų ydos – ištvirkimas ir jo demonstravimas.
- Seimo narį, nesenai išviešinusį orientaciją, ir Aušrinę, kovojančią už seksualinių mažumų teises, tokiomis ydomis neapkaltinsi, – sakau.
- Semkimės stiprybę iš praeities. Malonaus vaikiško veido ponas Žilis Inkstas, nesenai su policija mušėsi, nemalonaus veido ponia Aušrinė įdomios praeities, įdomių santuokų ir įdomaus praturtėjimo moteris. Atsitiktinių žmonių gėjų ar juos remiančių tarpe nebūna. Genijų neturime, bet nusikaltėlių ir akiplėšų – nors vežimu vežk. Jūsų draugė labai nervinga moteris .
- Ją ir kitus žmones suerzino homoseksualų paradas pergalės prieš fašizmą išvakarėse. Jos tėvelis kare žuvęs,- sakau.
- Ją suprantu, tačiau kitus nepritariančius paradui norisi pamokyti. Jeigu nepritarė, tai ko ėjo į juos žiūrėti,cypė, užgauliojo ir visokius daiktus svaidė. Gėjams to ir reikia. Jų tarpe esantys mazochistai sado-mazochistai, sadistai ir kitaip iškrypę, girdėdami įžeidinėjimus ar net gavę į kailį, patiria geidžiamą lytinį pasitenkinimą. Pinigus už tai savo klubuose moka, o parade malonumą veltui gauna. Apie tai „Išpažintyje“ rašė iškrypęs, labai talentingas prancūzų rašytojas Žanas Žakas Ruso. Jam dar būnant vaiku patikdavo, kai jį bardavo ir mušdavo moteris, patikdavo rodyti mergaitėms išsitrauktą „pasididžiavimą“. Jo sveikata tik gavus į kailį pagerėdavo. Televizijos ekrane, visų demonstracijoje dalyvavusių gėjų veidai švietė pasitenkinimu, o protestuotojų ir policininkų – pasipiktinimu ir skausmu. Prie ano stalelio sėdintys trys demonstracijoje dalyvavę gėjai nesenai kvatojo pasakodami, kad „išprievartavo“, priversdami suteikti malonumą, prieš juos protestavusius Seimo narius. Džiaugėsi, kad juos dar ir savieji nubaus, kam netradiciniams, tradiciškai priešinosi, - šypsojosi ponas Volandas.
- Kodėl turtingiems ir sveikiems gėjams reikalinga materialinė parama. Negi ir iš to jie pasitenkinimą patiria?
- Jie ne, bet pasitenkinimą patiria viršininkai, duodantys leidimus gėjų viešnamių statyboms, jų veiklai ir demonstracijų organizavimui. Esu verslininkas ir žinau, kad Lietuvoje yra vadovų, kurie kokią nors dienelę negavę kyšio nebeužmiega. Širdies ritmas jiems sutrinka. Greitąją kviečia. Piniginę paramą gėjų veiklai vystyti, kiek žinau, skyrė ne Lietuva, bet Norvegija ar Švedija. Manau, kad Lietuva turėjo tokios paramos atsisakyti, nes ji yra dar viena vinis į normaliųjų ir homoseksualų nesantaikos karstą.
- Nesitikėjau tokio pokalbio, – sakau. - Tarybiniais laikais kalėjime dėl savo orientacijos sėdėjote. Jūs pasikeitėte?
- Orientacija niekur nedingo.Nekenčiu ne jos, bet ištvirkimo ir jo demonstravimo. Gėjus išvertus lietuviškai reiškia „linksmas ir ištvirkęs“. Rašoma, kad tokių jau yra penkiolika procentų visų vyriškos giminės atstovų. Tai dirbtini homoseksualai, kurie vykdant gėjų manifestą ruošiami nuo darželio, o penktoje klasėje jau praktiškai parodomi netradicinio seksualinio pasitenkinimo malonumai. Tikras homoseksualas – „liūdnas ir susimąstęs“. Tokių nedaug. Jei gamtos klaida žinoma iš giliausios senovės, neturėtų niekam užkliūti. Jų tarpe gausu genialių ir darbščių žmonių. Pragyvenę vienišų žmonių gyvenimus ir gana dažnai nepažinę nei moters, nei vyro artumo, jie paliko nemirtingus kūrinius iki šiol puošiančius aikštes ir bažnyčias. Pagal Volterą darbas išgelbėja nuo bado, paleistuvystės ir nuobodulio. Bekojui nereikia žaisti futbolo, berankiui groti birbyne. Žinau kad palinkimas į homoseksualizmą paveldimas. Bjauru, jeigu jis dirbtinai didinamas ir materialiai remiamas.
- Jūs galvojate kad homoseksualai galėtų būti kunigais? - paklausiau.
- Manau, kad geriausi, garbingiausi dvasininkai, niekada neviešinę ir nedemonstravę savo polinkio, tokie ir buvo. Mūsų religija draudžia kunigams kurti šeimas, todėl ji ypač tinkama padoriems, vienišo žmogaus gyvenimą pasirinkusiems, tikintiems homoseksualams.
- O dvasininkų pedofilija? - paklausiau .
- Pridėkit ištvirkusių dvasininkų. Ištvirkęs žmogus gali būti ir normalios ir netradicinės orientacijos. Padorus žmogus gali kontroliuoti ir sutramdyti savo geismus ir norus. Ypač dvasininkai, kuriems padeda pasiaukojimas ir sunkus fizinis ar kūrybinis darbas. Jūs esate mylėjusi? -paklausė.
- Esu, bet kalbėti apie tai nenorėčiau. Tai buvo sunki vien skausmą ir nusivylimą atnešusi meilė.
- Tai natūralu. Meilė nėra seksualinis pasitenkinimas. Net dainoj „kaip mylėjau ir kentėjau“ apie skausmingą meilę dainuojama. Aš taipogi mylėjau. Du kartus per mėnesį susitikdavome su vienu vyru pamaskvės stotelėje, kad praleistume visą dieną. Grįždavau laimingas, bet jausdavausi nuodėmingas ir purvinas. Tai slėgė. Mus susekė ir apskundė to draugo žmona. Nežinau, kokiais organais galvojo tarybinė teisėsauga, bet kalėjime praleidau laimingiausias dienas, nes mus patalpino į vieną kamerą. Paleisti iš kalėjimo dar dvi valandas prie vartų kalbėjomės, apsiverkėme, pasibučiavome ir išsiskyrėme visam laikui. Jis grįžo pas vaikus ir žmoną, aš tapau normalus. Į visus pobūvius vaikščiodavau su liesute, luoša, vyrams neįdomia mergaite. Nenujaučiau nelaimės. Mane pamilusi ir sužinojusi teisybę, ji pasirinko mirtį. Visas miestas apie tai kalbėjo. Tebelankau jos kapelį, kurio niekas kitas neprižiūri. Gyvenu ir gyvensiu vienas su savo šunimi ir katinu. Esu jų mylimas ir laukiamas .
- Nežinau kokiais organais galvojo taip jus bausdama tarybinė teisė, tačiau kuo galvoja dabartinė teisėsauga, antri metai nagrinėjanti Kauno pedofilijos bylą? Du žmonės nužudyti, drąsiausias kovotojas su pedofilijos vėjo malūnais taipogi miręs, o jo dukrelė nei vietos, nei ramybės, nei motinos iki šiol neturi. Kodėl gėjų lyga nepasirūpina pagelbėti teisėsaugai išnarpliojant tą Gordijaus mazgą?
- Todėl kad šioje byloje yra tik vienas vėmalais užspringęs jau miręs pedofilas, o apie mirusius nieko be gero nedera kalbėti, bet prisiminti galima. Daugelis pagyvenusių linksmų ir ištvirkusių gėjų (kitaip dar pederastais vadinamų) ieško jaunų dar neištvirkintų mergaičių ar jaunuolių. Konservatorių ir krikščionių demokratų vyriausybė nusileido jų reikalavimams, suteikdama teisę vaikams nuo keturiolikos metų pasirinkti seksualinę orientaciją. Už saldainių dėžutę ir penkiasdešimtį litų vaikai, ypač iš nepasiturinčių šeimų, gavę pasiūlymus ir pasižiūrėję filmukų sutinka palinksminti ištvirkusius dėdes. Tie dėdės nebūtinai gėjai. Tarp jų yra ištvirkusių verslininkų, tokiu būdu ieškančių seksualinės įvairovės. Šiek tiek juokinga, bet daugiau graudu, žiūrėti kaip pedofilus, su „vaivorykštiniais“ žingsniavusius homoseksualų parado gretose, ne gaudė, bet saugojo sustiprintos policijos pajėgos.
Politikai kalti, kad trisdešimties metų vyras parsivedęs į savo namus penkiolikametę mergaitę, ištvirkino, bet už vaiko tvirkinimą liko nenubaustas. Ji dabar negali atgauti savo vaiko. Jie kalti ir dėl dviejų nekaltų žmonių nužudymo ir dėl televizijos bei žiniasklaidos prigamintų iškvaišusių „kovotojų“ klūpančių Garliavoje prie tvoros. Lietuvoje, jei tikėtume televizija, nebėra nei vieno doro teisėjo, nei vieno doro prokuroro. Esu savo tėvynės patriotas. Ar galima garliaviškę pedofilijos bylą lyginti su nužudyto Vytauto Pociūno bylos nagrinėjimu. Tuomet ir žurnalisto Lingio nužudymą galima lyginti su pedofilijos reikalais. Pasidomėkime, kas vadovauja reikalaujantiems neatiduoti motinai dukros. Tuo rūpinasi sėdintis Briuselyje pats konservatorių „tėvelis“. Kaip nesirūpinsi jeigu jo partija leido nuo keturiolikos metų vaikus tvirkinti. Atsėdėjęs kalėjime už sukčiavimus „prisikėlimo“ partiją pakeitęs į demokratinius krikščionis, ponas Stoma laksto į Vokietiją „gelbėti“ (gal nuo pedofilų vokiečių?), ten su tėvu ir močiute gyvenančios, pedofilo nužudytos motinos dukrelę. Parlėkęs „rauda“, taip daugindamas savo reitingus, prie pedofilo, tapusio geriausiu kovotoju su pedofilais, karsto, nors būtų daug prasmingiau apsinuoginus, matant miniai, pačiam išsiplakti rykštėmis už savo padarytas ir tebedaromas nuodėmes. Vyriškis nevertas, kaip pats dejuoja, tupėti seimo mėšle.
Kauno pedofilijos byla – juodo katino gaudymas tamsiame kambaryje, kuriame katino nėra ir nebuvo. Katinas yra, bet jo reikia ne tamsiame kambaryje ieškoti.
Nedalyvavau procesijoje. Valdininkai neturėjo skelbti apie gėjų eitynes. Linksmi ir ištvirkę, pederastai ir pedofilai, praleidę smagią naktelę su keturiolikmečiais, ankstų rytelį galėjo praeiti Neries pakrante. Nedidelės policijos pajėgos su vienu kiemsargiu, galėjo atidžiai stebėti ar tarp jų nepamatys kokių nors tikrai mažus vaikus prievartaujančių „Aidų“. Žmonės apie gėjų demonstraciją neturėjo žinoti, kaip nežinojo apie lenkų armijos žygį Vilniaus kraštu minint Armijos Krajovos žygdarbius.
- Mums pavydėti nereikia,- tęsė ponas Volandas. – Apsaugok, Viešpatie, nereikia nei privilegijų, nei viešnamių, nei vedybų ar vaikų. Kam remti tvirtus, kaip jaučiai gėjus ir tiek dėmesio skirti jų beprasmiam judėjimui. Kuo daugiau privilegijų, tuo neapykanta mūsų orientacijos žmonėms didesnė. O mes – tokie pat kaip ir visi. Kai kurie ištvirkę, bet kiti gali skausmingai mylėti, bet svarbiausia , gali valdyti savo geismus ir dirbti bet kokį garbingą darbą. Tikintys į Dievą gali būti idealūs Romos katalikų dvasininkai, kuriems vis tiek draudžiama kurti normalias šeimas. Nieko nuodėmingo, jeigu du vyrai ar moterys, neviešindami intymumo, pragyvens gyvenimą, kaip vienas kitą mylintys ir gerbiantys žmonės .
- Tačiau iš kur tokia LGL ir mero nepagarba kare praradusiems artimuosius žmonėms, - paklausiau.
- Lermontovas eiliavo: „Jis mūsų krašto nemylėjo ir net suprasti negalėjo prieš ką pakilo jo ranka“. Jau minėjau kad mazochistai jaučia pasitenkinimą, kai juos keikia ar net muša. Tie rėkiantys ir besimeldžiantys neatiduoti mergytės jos motinai, ne mazochistai ,bet jie nesupranta, prieš ką pakilo jų rankos. Reikia žurnalistams, o ir visiems žmonėms ne gėjų demonstracijas rengti, o aiškinti tiek mažumoms, tiek normaliesiems apie tai, kokie skausmingi ir net baisūs neištirti žmogaus proto ir sielos brūzgynai. Medicininiai tyrimai: kraujas, šlapimas normalūs, valgo, geria, šypsosi, gražiai ir kilniai kalba, daug uždirba ir staiga be jokio reikalo parodo miniai pliką pilvą, su užrašu kviečiančiu pačiulpti. Po to pradeda privatizuoti Vilniaus meriją, tvirtindamas, kad nuomotis geriau nei savo turėti.
Kovoti reikia ne tik su tokiais gėjais, bet ir su kasdien demonstruojamu ir giriamu ištvirkavimu.
Mūsų dvasininkija taipogi prašosi pagalbos. Garliavos dvasininkas ruošiasi laikyti mišias už geriausią ir doriausią Lietuvos tėvelį. Gal mūsų vyskupai galėtų paaiškinti nuo kada ištvirkinęs nepilnametę, kurios net pagimdžiusios nesantuokinį vaiką neapsivedė, ir nužudęs du žmones, normalaus proto dvasininko yra tituluojamas doru tėveliu.
Seksualinei Lietuvos “kultūrai“ vadovauja rusakalbiai vadai. Jie nuveikė labai daug. Gėjai matomi, girdimi, remiami ir atstovaujami Seime, nors talentingų, nusipelniusių Lietuvai ar jos kultūrai žmonių ten nėra, nebuvo ir, atrodo, nebus. Linksmiems ir ištvirkusiems darkytis gatvėse, kaip tai daroma šiltuose kraštuose, mūsų klimatas netinkamas. Atšalus „pasididžiavimams“, pranyks išskirtinumas. Gėjų vadai savo misiją Lietuvoje atliko. Seimas galėtų jiems padėkoti ir apdovanoti Gedimino ordinais. Išvykę į gimtąją Rusiją ar dar geriau į Baltarusiją (toje kaimyninėje šalyje netradicinis seksualinis judėjimas ypač apleistas), jie turėtų daug ir įvairios veiklos. Pradžioje juos pasiųstų į valdiškus namus, iš kur išėję, jie, manau, šiek tiek atsargiau kibtų į darbą, kurį mūsų krašte dirbo, gaudami paramą. Mes likę be vadų, galėtume gyventi dirbtinai nesidaugindami, nesigarsindami ir nedemonstruodami. Taip kaip gyvenome smetoniniais laikais ir kaip iki šiol gyvena rusakalbiai mūsų kaimynai.
Ponas Volandas žvilgterėjo į laikrodį. Davė vizitinę kortelę.
- Paskambinsiu, kai man bus sunku ir kai nebesusigaudysiu besikeičiančiame, nuo manęs kasdien vis labiau tolstančiame gyvenime, – padėkojau pašnekovui.
Duryse pasirodė besišypsanti Lauryna.
- Aš jūsų laukiau, - pasakė priėjusi. - Gal važiuosime.
