Ilgą laiką Kurilų salų problema buvo principinis klausimas, dėl kurio nenorėjo nusileisti nei Rusija, nei Japonija. Pastarąjį kartą ginčą dėl Kurilų salų paaštrino 2010 m. tuometinio Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo vizitas į šias teritorijas. Japonija skausmingai reagavo į šį, jos manymu, demonstratyvų politinį aktą. Vizitas sukėlė tarp Maskvos ir Tokijo diplomatinę krizę, tačiau nuo to momento praėjo daugiau negu dveji metai. Kremliuje naujas senas šeimininkas – Vladimiras Putinas, o Japonija, atrodo, rimtai svarsto galimybę pagerinti santykius su Rusija ir galbūt pagaliau pasirašyti taikos sutartį, kuri laukia savo valandos jau 67 metus.
Abi šalys turi savo interesų, kuriuos realizuoti kaip tik ir galėtų padėti geros kaimynystės strategija.
Rusijos interesas pirmiausia yra ekonominio pobūdžio. Maskvą domina Japonijos energetinė rinka. Šiandien apie 10 proc. Japonijoje per metus suvartojamų dujų yra nupirktos iš Rusijos. Maskva norėtų didinti Tokijui parduodamų dujų dalį, ypač atsižvelgiant į tai, kad gamtinių dujų poreikis Japonijoje gali labai išaugti jau artimiausiu metu (po incidento Fukušimos branduolinėje jėgainėje japonų pasitikėjimas branduoline energetika, kuri tenkino didumą šalies energetinių poreikių, smarkiai krito). Tačiau Japonijos rinka domina ir kitus tiekėjus. Suskystintas dujas (be to – geresnėmis kainomis) Tokijui galėtų šiandien pasiūlyti Australija ir Kataras, o ateityje – ir Turkmėnija (http://www.inopressa.ru/article/30Apr2013/elpais/japan1.html). Japonijos rinka domina Rusiją ir dėl to, kad pagrindinis rusiškų dujų eksportuotojas „Gazprom“ susiduria su vis didesniais sunkumais Europos rinkoje.
Kitas Rusijos interesas – jos Tolimųjų Rytų regiono raida, taip pat naujų, pažangių technologijų importas, jų įsisavinimas. Realizuojant abu šiuos tikslus Japonija, be jokių abejonių, galėtų tapti gera Rusijos partnere.
Tačiau suartėjime su Rusija potencialiai didesni yra Japonijos interesai. Tokiją kamuoja teritoriniai nesutarimai ne tik su Rusijos Federacija, bet ir su Pietų Korėja bei Kinija. Su pastarąja praėjusių metų pabaigoje santykiai paaštrėjo dėl Senkaku salų (apie tai rašiau http://www.geopolitika.lt/?artc=5620). Kurį laiką buvo juntamas net galimos ginkluotos konfrontacijos pavojus.
Japoniją neramina ir akivaizdus Kinijos stiprėjimas. Tokioje situacijoje Tokijui nebelieka kitos išeities, kaip dairytis patikimų partnerių aplinkui (žinoma, geros Japonijos partnerės yra JAV, tačiau jų dėmesį dabar blaško pernelyg daug kitų vidinių ir globalių problemų). Numanu, kad galimą patikimą atsvarą Kinijai regione Japonija mato kaip tik Rusijoje. Kartu Tokijas gali nerimauti dėl artimos Rusijos draugystės su Kinija (Maskvoje toks polinkis yra). Tai galėtų įstumti Tokiją į ganą sudėtingą geopolitinę padėtį, todėl Japonija yra suinteresuota paversti Rusiją artimesne drauge. Bet tam pirmiausia vėlgi reikia išspręsti Kurilų salų klausimą ir pasirašyti taikos sutartį.
Ledai galbūt pajudėjo per šių metų balandžio pabaigoje vykusį Japonijos ministro pirmininko Shinzo Abe vizitą į Maskvą. Per jį buvo sutarta suaktyvinti veiksmus ieškant kelių pasirašyti savo valandos tebelaukiančią taikos sutartį.
Atrodo, kad šiandien Maskva yra pasirengusi tam tikram kompromisui. Puse lūpų kalbama apie dar 1956 metais, kai buvo pasirašyta straipsnio pradžioje minėta Maskvos deklaracija, kilusią idėją, kad Rusija gali grąžinti Japonijai dvi iš keturių jai priklausančių Kurilų salų – Šikotaną ir Habomai, o Japonija atsisakys pretenzijų į kitas teritorijas. Galbūt apie tokį scenarijų kalbėjo pats V. Putinas, paminėjęs, kad klausimas dėl Kurilų salų gali būti išspręstas hikiwake būdu – šis terminas dziudo kovos mene, kurio gerbėjas yra Rusijos prezidentas, reiškia lygiąsias (http://www.newsru.com/russia/30apr2013/kurily.html; http://info-japan.ru/?view=news_news_full&newsId=1819).
Tačiau lieka klausimas, ar toks variantas būtų priimtinas Japonijai. Tokijas pernelyg ilgai laikėsi principinės pozicijos, kurią akcentavo kiekvieną kartą, kai tik pasitaikydavo proga. Todėl panašaus pobūdžio „lygiosios“ (vėlgi – jei Maskva joms iš tikrųjų pribrendo) gali būti vertinamos Tokijuje kaip akivaizdus pralaimėjimas. Nėra didesnių abejonių, kad „pralaimėjimo“ retorika būtinai pasinaudotų Japonijos opozicinės jėgos, o pats žingsnis – pasiimant dvi kompromisines salas, bet atsisakant kitų – vargu ar būtų palankiai sutiktas Japonijos visuomenės.
Bet kol kas suartėjimo strategija atrodo gana įtikinamai. Tikėtina, kad naujausių žinių apie teigiamą Rusijos ir Japonijos santykių dinamiką gali pasirodyti jau po G8 susitikimo Šiaurės Airijoje birželio 17–18 d. Leidinys „The Japan Times“ (tiesa, remdamasis neįvardintu šaltiniu Japonijos vyriausybėje) pranešė, kad per didžiojo aštuoneto susitikimą yra planuojamas dar vienas Sh. Abe susitikimas su V. Putinu, per kurį bus pratęstas balandžio pabaigoje Maskvoje pradėtas dialogas apie teritorinių nesutarimų sprendimą. Leidinys pranešė, kad tęsti dialogą planuojama ir šių metų rudenį, per G20 susitikimą (http://www.japantimes.co.jp/news/2013/06/06/national/abe-putin-likely-to-meet-on-fringes-of-g-8-summit-source/#.Ua94d5zKRUo).
Tačiau gali būti, kad Japonija nėra visai tikra dėl savo strateginio pasirinkimo. Ne taip seniai Japonijos gynybos ministras Itsunori Onodera išreiškė Prancūzijai savo susirūpinimą dėl to, kad ši valstybė pardavė Rusijai du karinius „Mistral“ tipo laivus. Kaip pareiškė ministras, toks Prancūzijos sprendimas pažeis jėgų balansą Tolimuosiuose Rytuose (http://www.newsru.com/world/02jun2013/jpmistral.html).
Gali būti, kad Rusijos ir Japonijos santykių atšilimas – tik laikinas reiškinys. Nereikėtų nuvertinti Kurilų salų problemos rimtumo ir, svarbiausia, jos principinių aspektų kiekvienai šaliai. Tačiau jei ledai šioje plotmėje pajudės – tai, be jokių abejonių, bus istorinis reiškinys, leisiantis padėti dar vieną simbolinį tašką Antrojo pasaulinio karo istorijoje (jei Rusijai ir Japonijai galiausiai pavyks susitarti ir pasirašyti taikos sutartį).
