Kaip mūsų valdžia įsivaizduoja Lietuvos piliečių bendruomenės tolesnį formavimąsi, neseniai buvo galima pamatyti iš vieno pareiškimo. Naujasis finansų ministras (tiesa, dar būdamas sveikatos apsaugos viceministru) „paaiškino“, kad ir sveikatos apsaugos srityje Lietuvos žmonės turėtų labiau kliautis savimi, o ne laukti kokių nors „vienodų“ sveikatos priežiūros paslaugų. Kaip vieni valgo restoranuose, sakė viceministras, kiti gi tepasi sumuštinį ir užsigeria arbata namie, taip ir gydytis žmonės turi nevienodai.
Ministras, žinoma, nusišnekėjo. Vienas dalykas rinktis, ką pavalgyti – pačiam darytis pietus namie ar tiek pat kalorijų, vitaminų ir mikroelementų gauti restorane, bet už dešimteriopą ar didesnę kainą. Bet kuris pasirinkimas nekenkia asmens sveikatai ir nesulaužys jo ateities.
Visai kas kita, jei reikia rinktis, kur gydytis. Čia alternatyvos nėra – kiekvienas be išlygų norės gydytis normalioje ligoninėje su deramai atlyginamais specialistais, derama priežiūra ir žmoniškomis sąlygomis. Tik prievarta žmogus sutiks būti paguldytas lazarete, kur jam suteiks tik „būtiną“ medicinos pagalbą, ir tą pačią priklausomą nuo konkretaus lazareto menkų išgalių ir jo felčerių pasišventimo.
Valdžios institucijose tebėra gaji nuomonė, kad aukšto lygio sveikatos priežiūros paslaugos turėtų būti ne visuotinės, o prieinamos tik turintiems didesnes pajamas. Apie tai liudija išliekantis žavėjimasis privačiu sveikatos draudimu, t.y. neigiamas požiūris į visuotinę draudiminę sveikatos apsaugos sistemą.
Privatus sveikatos draudimas niekada neapima visų šalies gyventojų. Neišgalinčiai draustis gyventojų daliai valdžia priversta įkurti lygiagrečią sveikatos paslaugų sistemą, ir būtent tai sukompromituoja privačios sveikatos priežiūros paslaugų rinkos idėją. Nes tampa akivaizdu, jog tokia sistema neracionali, ji sunaudoja pernelyg daug išteklių.
JAV, vienintelėje pasaulyje valstybėje, kur sveikatos apsauga grindžiama privataus sveikatos draudimo principais, neapsidraudusiųjų 2005 m. buvo bemaž 47 milijonai (15,6 proc. gyventojų). Valstybė priversta pasirūpinti šitais žmonėmis. Todėl JAV išlaidos sveikatos apsaugai peržengia racionalumo ribas; jos sudaro beveik 16 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), kai tuo tarpu kitos panašaus lygio gydymo paslaugas teikiančios valstybės išleidžia 8-11 proc.
Po minėto pareigūno pasisakymo atrodė, kad Vyriausybė pasiruošusi prarasti unikalią progą padaryti sveikatos priežiūros sistemą ir aprūpinta ištekliais, ir deramo lygio, ir suvokiama, kad tai ne labdara ar valdiška, atsiprašant, paslauga. Ta proga – tai galimybė mažinant gyventojų pajamų mokestį (GPM) padidinti asmenų mokamas socialinio draudimo įmokas, skirtas būtent sveikatos priežiūrai.
Tačiau liepos pradžioje paskelbti kai kurie būsimos sveikatos apsaugos plėtros bruožai teikia vilčių, kad šansas nebus praleistas (minėtas pareigūnas jau perėjo, kaip minėjau, į finansų sritį). Į rankas gaunamų pajamų skirtumas, susidaręs dėl GPM mažinimo, kaip aiškina reformos autoriai, galės būti išleistas tik sveikatos reikmėms.
Taigi, kiekvienas žmogus įneštų juntamesnę dalį savo sveikatos priežiūros draudimo paslaugoms apmokėti. (Ką beje, kiekvienas mūsų uoliai darome – tik ne valdžios prašomi, o bėdai prirėmus).
Kaip kiekvieno mūsų įmoka artės prie tikrosios sveikatos priežiūros paslaugų kainos – dar nėra aišku. Plano projekte kalbama apie papildomą sveikatos draudimą – ir čia jau miglos daugiau. Viena vertus – tas papildomas draudimas lyg bus privalomas, nes kaip kitaip užtikrinsi dėl GPM mažinimo atsiradusių lėšų naudojimą sveikatos reikmėms. Kita vertus, apie sveikatos draudimo privalomumą autoriai nekalba. Jų nutylėjimas tarsi reikštų, kad Privalomąjį sveikatos draudimo fondą (PSDF) ir toliau sudarys tie trys BVP procentai, pervedami iš socialinio draudimo fondo įmokų (bei nusistovėjusi valstybės įmokų dalis), o papildomas draudimas bus savanoriškas. Kas nori (turi pinigų) – tas draudžiasi (pietauja restorane). Ir atvirkščiai.
Jei taip, tai išsipildys ką tik aptarta maitinimosi ir sveikatos priežiūros paslaugų pasirinkimo kvazi-analogija. Truputį perfrazuojant vienos nemažos valstybės vadovą: vieniems musės, kitiems – kotletai.
Žinoma, šiandien mūsų šalis santykinai skurdi ir nelabai kultūringa. Ji negali užtikrinti išplėtotų gerovės valstybės funkcijų – dėl dviejų priežasčių. Pirma, nepakanka išteklių (biudžete sutelkiamų lėšų ir jų šaltinių, t.y. gyventojų pajamų). Antra, tebėra didžiulė rizika, kad dabartinė sovietinė karta ir karta, einanti po jos, supras tų funkcijų plėtojimą senoviškai – dirbti galima bet kaip, o valstybė privalo teikti visa tai, kas kur nors parašyta ar pažadėta.
Bet aišku ir tai, kad sveikatos apsauga šiandien turėtų būti valstybiniu ir prioritetiniu reikalu. Mūsų valstybė ir ekonomika dar ilgai išgyventų be visuotinės sveikatos apsaugos sistemos, bet – gyventojų dalinimas į dvi kategorijas tada vis gilėtų. Ir netruktų paaiškėti, kad užuot sprendę žinių visuomenės kūrimo klausimus, mes vis daugiau dėmesio turim skirti skurstančių, dirbti nemokančių ir/ar nenorinčių, nepatenkintų, nusikalstančių ir taip toliau problemoms spręsti.
Visuotinis švietimas ir visuotinė sveikatos priežiūros sistema – tai šiandien du strateginiai šalies prioritetai. Jų pagalba išsprendžiami socialinės atskirties, žmogiškųjų išteklių švaistymo klausimai, ir visuomenė įgija galimybes tiesiogiai imtis konkrečių nūdienos problemų.
Bet koks žingsnis link idėjos „kiekvienas tepasirūpina savo sveikata“ būtų žingsnis į vakarykštę dieną. Faktiškai tai tas pats, kas šiandien sakyti – vaikų mokymas yra tėvų norų ir pinigų reikalas (tiesa, tebėra ir šiandien taip manančių; bet tai jau tik grynai teorinės egzotikos dalykas).
Visi supranta, kad kiekvienas žmogus trokšta gauti visą įmanomą pagalba susirgus ir kad jau dauguma suvokia, jog ta pagalba negali būti veltui. Ji turi būti organizuojama laikantis teisingumo ir solidarumo principo, kai nustatomos įmokos, ir nediskriminavimo principo, kai teikiamos tos paslaugos. Kai kur valdžios sluoksniuose dar šnypščia kitokių idėjų užtaisai. Žiūrėsim toliau.
