Centro dešinės koalicija susibūrė neįprastai greitai. Paskui derybas nespėjo net žiniasklaida, kuri stengėsi įpūsti intrigos burbulą, dirbtinai kurdama skandalingos nežinios atmosferą.
Senajam Seimui nespėjus baigti darbų naujasis jau pasiruošęs dirbti. Suprantama, jei nėra sugalvota kokia ypatinga intriga, tačiau tokia galėtų atsisukti prieš pačius sumanytojus – krizės įsibaiminusi publika nebesuprastų politikų „humoro“. Kol kas operatyvumas publikai teikia pasitikėjimo.
Daug svarstoma apie politikos naujokus, ypač apie Seimo pirmininko postą užimsiantį Arūną Valinską ir jo vedamus prisikėlusiuosius, tačiau kad ir kokios nuomonės būtų reiškiamos, jos nepakeis politinės scenos tikrovės – koalicijos kuriamos iš tų, kurie pateko į Seimą. Tad prikaišioti Andriui Kubiliui dėl vienokių ar kitokių principų nesilaikymo (na, kad ir ėmus bendradarbiauti su Artūru Zuoku) – žurnalistinis tuščiažodžiavimas. A. Kubiliaus partijai būtina bent kuriam laikui sugrįžti į valdžią bent jau tam, kad galėtų sustiprinti partiją ir jos rėmėjus.
Laikausi nuomonės, jog A. Valinsko prisikėlusiųjų partija yra politinio verslo projektas, sumanytas tų pačių strateguotojų, kurie įgyvendino „Leo Lt“ operaciją. Pirmiausia reikėjo Gediminą Kirkilą pasodinti į premjero krėslą. Šitai buvo padaryta net necyptelint iš to krėslo metamam Algirdui Brazauskui. Didelis strateguotojų nuopelnas buvo sulipdyti mažumos vyriausybę ir išlaikyti ją iki Seimo kadencijos pabaigos padedant valstybinio mąstymo kupiniems konservatoriams. Kokia šiuo metu pagrindinė politinė užduotis? Kad naujoji valdžia nekeltų jokių rūpesčių „Leo Lt“ projektui. Kitaip tariant, kad ir kokia nauja būtų valdžia, ji turi padėti „Leo Lt“ sumanytojams išsunkti iš šio projekto viską, kas tik įmanoma. O įmanoma nepaprastai daug. Kaip tik tam tikslui buvo prikeltos mūsų ekrano ir kitokių scenų žvaigždės. Be jų – jokia koalicija, o jie – tinkami bet kokiai koalicijai.
Yra ir kitas svarbus politinis uždavinys – savo rankose išlaikyti prezidento postą. Tad iki prezidento rinkimų būtina įsukti naują politikos žvaigždę, kuri nusvertų eurokomisarės Dalios Grybauskaitės figūrą. Kas geriausiai šitai gali padaryti, jei ne būsimas Seimo pirmininkas. Puikiausios galimybės ne tik parodyti savo gebėjimus, susikrauti solidų politinį kapitalą, bet ir pasitreniruoti pavaduojant dabartinį prezidentą Valdą Adamkų, tam ėmus ir kokiam mėnesiui sunegalavus. Prezidentą pavaduoja Seimo pirmininkas. Prisiminkime, kiek daug VSD labui sugebėjo nuveikti prezidentūroje pasidarbavęs Artūras Paulauskas. Tad koalicija, kokia ji bebūtų, iki prezidento rinkimų tikrai išsilaikys, nes Seimo pirmininkui reikalingas stabilumas ir veiksmingas parodomasis darbas.
Koalicija galėjo būti ir kairioji, tik stebėtinai išsikvėpė Kazimiera Prunskienė ir A. Paulauskas. Nemenką publikos dalį tokia rinkimų išdava nudžiugino – prezidento rinkimuose tą porą A. Valinskas nurungtų nė nemirktelėjęs. Ir demokratijos vaizdas nenukentėtų. Politinio verslo projektų kūrėjai visada numato tam tikrus netikėtumus – todėl įsukamas toks darinys, kuris tiktų besikeičiančioms aplinkybėms. Prireikus – sustiprins „centro kairę“, o iškilus būtinybei – taps „centro dešinės“ stuburu. Juk rinkimuose dalyvauta be jokių ideologinių įsipareigojimų, net motinai korupcijai nepagrūmota. „Partija“ svaigiam neįsipareigojančiam bendravimui.
Koalicijai nereikės sukti galvos, ką daryti. Pirmiausia - pertvarkyti biudžetą, sumažinti deficitą, o tada jau karpyti ir taupyti. A. Kubilius nepaliauja kalbėti, jog būtina imtis ekonomikos gerinimo klausimų. Niekas neneigs – ekonomika yra visuomenės gyvenimo pamatas. Tačiau vien ekonomika gyvenimo nepagerinsi – reikia ir kitų dalykų. Juk Lietuvą įvairiausių negalių votys apniko kaip tik ekonominio pakilimo laikais – ekonomika kilo, BVP sparčiai didėjo, o sveikatos apsauga, švietimas, mokslas ir kai kurios kitos gyvenimo sritys smuko. Ir su pagreičiu. Tad gal ekonomikos augimas turi duoti pridėtinę kitokios visuomeninės kokybės vertę – kultūros, švietimo, mokslo, pilietiškumo, patriotiškumo? O gal mūsų ekonomikos augimas buvo tik augimo burbulas, kurį kildino kitas – nekilnojamojo turto ir bankininkų įpūstas burbulas. Iš tų burbulų kai kas pasipelno, tačiau už burbulus anksčiau ar vėliau sumoka visuomenė. Sumoka daug daugiau, nei kažkieno nugriebta grietinėlė. Tad vyriausybei vis dėlto derėtų galvoti – jei bus laiko ir ūpo – ne tik apie ekonomiką, bet ir apie kitokias vertybes, antraip taip ir kilsime iš vieno nuosmukio į kitą.
A. Kubilius jau kelerius metus visas politines jėgas ragina susitelkti žinių ir inovacijų ekonomikos plėtrai. Beje, toks tikslas keliamas europinės integracijos lygmenyje ir įtvirtinamas aiškiomis politinėmis regioninės ir urbanistinės plėtros gairėmis. Tačiau mūsų šalyje vykęs ekonomikos pakilimas, kuriuo politikai labai didžiavosi, nepaskatino jokio proveržio šioje srityje. Paklauskime savęs, kokios ministerijos turėtų sutelkti jėgas žinių ir inovacijų ekonomikos plėtrai? Neabejotina, kad be Ūkio ministerijos jokių valstybinių projektų neįgyvendinsi. Tačiau šiuo atveju gal net svarbesnė yra Švietimo ir mokslo ministerija, kuriai priklauso žinijos ir aukštojo mokslo sritis. Jei jau sektume Europos Komisijos nustatomomis gairėmis, tai prie šių ministerijų derėtų prišlieti ir Aplinkos apsaugos ministeriją, kuriai tektų darnios urbanistinės plėtros darbai.
Kokias ministerijas į savo rankas ima koaliciją subūrusi Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partija? Tarp A. Kubiliaus pasirinktų 7 ministerijų svarbiausios ir nėra. Jei Švietimo ir mokslo ministerijai neteikiama strateginės svarbos, tai nebus ir proveržio žinių bei inovacijų ekonomikos srityje. Aiškus ir kitas dalykas: už jaunimo lavinimą ir auklėjimą TS-LKD partijai svarbesni yra privatininkams perleisto energetikos ūkio klausimai - jiems numatyta nauja ministerija. Tiek metų puoselėtas strateginis sumanymas žinių ir inovacijų ekonomika pakelti mūsų ūkį ir nustatyti kitokias jos raidos gaires, o gavus valdžią – jo atsisakoma?
