Ką tik pasibaigęs G-8 grupės valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimas Sankt Peterburge natūraliai susilaukė nemenko dėmesio ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje (ne visada taip būna).
Iš dalies gal dėl to, kad Peterburgas mums geriau pažįstamas nei koks Zalcburgas, Geteborgas ar Edinburgas. Bet svarbiausia priežastis kita – mes iš tikrųjų esame Europos Sąjungos (ES) dalis ir pradedam „turėti interesą“ Sąjungos reikalams.
Sunku būtų nustatyti, kiek apie ką buvo kalbama aštuoneto susitikime. Aptarta daug klausimų, pradedant pasaulio politikos aktualijomis ir baigiant strateginiais dalykais.
Spauda išgarsino diskusiją apie demokratiją Rusijoje (ir kažkokį „darbinį“ kompromisą tuo klausimu). Pasauliui rūpėjo, kas kalbama apie beįsižiebiantį karinį konfliktą Artimuosiuose Rytuose, taip pat Irano ir Šiaurės Korėjos branduolinių ambicijų pažabojimą, galimą Kinijos, Indijos ir ES (taip, visos ES) narystę G-8 grupėje. Europiečiams gal užvis įdomiausia buvo tai, ką ES didžiosios valstybės ir Rusija sutars ilgalaikio bendradarbiavimo energetikos srityje klausimais.
Europai rūpi strateginis stabilumas apsirūpinant energetikos ištekliais, Rusijai – valstybės ekonominės galios didinimas pasinaudojant tų išteklių gausumu. Labai suderinami interesai, pasakytų bet kuris analitikas.
Bet pereinant prie konkretesnių aplinkybių reikalas tampa sudėtingesnis.
Rusija užima pirmą vietą pasaulyje pagal dujų ir antrą vietą – pagal naftos eksportą. Prieš keliasdešimt metų tai būtų didelė šalies nelaimė, lemianti jai monokultūrinio eksportuotojo likimą, industrializuotų, diversifikuotos pramonės šalių „žaliavinio priedėlio“ dalią. Pasaulio šalių ekonominė istorija knibžda nuo tokių pavyzdžių.
Šiandien padėtis kitokia. Energijos išteklių ir juolab jų eksportuotojų negausėja, tuo tarpu globalinė ekonomika nemažina apetito bei pastangų augti ir plėtotis. Pasaulio šalims, ypač Europoje, tenka vis sunkiau derėtis su energetikos eksportuotojais, norint užsitikrinti ilgalaikius naftos ir dujų tiekimus. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas visai pagrįstai gali sakyti, kad jo tikslas – padaryti Rusiją pasaulio lydere energetikos srityje. Tai reiškia, kad didėjantis Rusijos vaidmuo teikiant energiją kitoms šalims teikia jai rimtų galimybių susikurti privilegijuotą padėtį globalinėje ekonomikoje.
Europai tokioje situacijoje gresia pavojus tapti vis labiau priklausomai nuo energijos tiekimo iš Rusijos ir jos keliamų sąlygų. Ypač nemiela tai, kad tos sąlygos gali visiškai priklausyti ne nuo rinkos situacijos, kaip kad yra su dauguma kitų prekių, bet nuo Kremliuje esančios valdžios idėjų (įskaitant idee fixe).
Ta valdžia evoliucionuoja, daugelio analitikų vertinimu, nuo „valdomos demokratijos“ nuostatų prie „biurokratinio autoritarizmo“ ir milžiniškos pajamos už energijos eksportą tokį posūkį tik skatina.
Reikia derėtis. Abi pusės jau priminė viena kitai apie savo derybinę galią. Europa (pirmiausia ES, nes kiek tos kitokios Europos belikę) skelbia apie savo siekius mažinti priklausomumą nuo importuojamos energijos – diversifikuojant energijos tiekėjus, didinant energijos gamybą iš reprodukuojamų šaltinių, keliant jos naudojimo efektyvumą.
Rusija priminė apie galimybę parduoti energiją nebūtinai Europai, bet – Kinijai ir Indijai. Strateginiuose planuose yra ir pardavimas Amerikai.
Kaip jau buvo sutarta ES ir Rusija vadovų susitikime kovo mėnesį, dabar teisinius dviejų šalių santykių pagrindus apibrėžianti Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartis nuo kitų metų bus pakeista nauja, paryškinančia strateginę šių santykių svarbą abiem pusėms.
Po šio aštuoneto susitikimo dar labiau galima teigti, kad ES ir Rusijos partnerystė plėtosis link tvarios ir gan unikalios strateginės sąjungos, kurioje jėgų pusiausvyrą kiekvienu momentu lems trečias komponentas – dvišaliai Rusijos ir JAV santykiai.
Pastebimas JAV santykinis ekonominis silpnėjimas (kažkiek pakenkiantis ir jos politinei (strateginei) galiai), nors paradoksalu, gali padėti Europai, nes gali skatinti Valstijas siekti glaudesnių ir intensyvesnių bendradarbiavimo su strateginiu atlantiniu partneriu formų (čia pirmiausia nurodytume į tolesnį tarpusavio prekybos liberalizavimą ir prekybos kliūčių šalinimą, monetarinio bendradarbiavimo stiprinimą ir kooperavimąsi mokslo tyrimuose).
Aštuoneto susitikimas pademonstravo, kad pagrindiniu globalios ir regioninės politikos motyvu tampa pragmatizmas. Teks nustoti vadinti tai cinizmu.
Labai seniai Bismarckas yra pasakęs, kad Rusija niekada nėra tokia stipri, kaip kad baimintumės, ir tokia silpna, kiek viltumės. To dvilypio, o tiksliau – nepakankamo Rusijos pažinimo esminė istorinė priežastis ta, kad vakarų europiečiai labai retai bendraudavo (kontaktuodavo visais įmanomais būdais) su rusais; dažniausiai jiems tarpininkaudavo skandinavų, Baltijos bei Vidurio Europos šalys. Šitaip Europos vakaruose susikūrė stereotipas apie rusų „mįslę“, „rusišką sielą“, kurią patys rusai mielai eksploatuoja ir nė nemano paneigti (net, galima pasakyti, nusipirko iš Vakarų vidaus naudojimui). Bet laikai keičiasi ir tų senovinių kultūrinių antropologinių mistifikacijų pasaulyje nebelieka. Net tarptautinėje politikoje ir diplomatijoje įsigali pragmatizmas ir politikos racionalumas, didele dalimi kildintini iš suvokimo apie egzistavimo problemų bendrumą.
Tai reiškia, kad ir Lietuvos užsienio politikoje darytinos korekcijos. Mums taip pat teks kiek rečiau lankytis kapinėse (ypač kai bandome ten organizuoti dalykinius svarstymus) ir daugiau galvoti apie tokius „buitinius“ reikalus, kaip apsirūpinimas energijos ištekliais, nepaprastai naudinga prekyba su turtėjančiais rytiniais kaimynais, investicijos (jų pas mus ir mūsų pas juos). Galbūt praverstų ir bendri mokslinių tyrimų projektai, ir bendros investicijos dar toliau Rytuose; šiandien lyg per drąsu taip galvoti, bet po kelerių metų visi sakys, kad tai „ir arkliui aišku“.
Regioninių ir globalinio masto reikalų svarbėjimas nenumaldomai verčia stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą regiono ir viso pasaulio mastu. Belieka tik pasidžiaugti, kad Lietuva spėjo įstoti į Europos bendriją ir gyvybiškai svarbias problemas gali spręsti jungtinėmis pastangomis. Tiek tos bendros problemos, tiek vien mums rūpimi klausimai išsaugo mums galimybę eksploatuoti nacionalinę valstybinę išmintį ir tuo įrodyti nepraradus nei nacionalinio tapatumo, nei suverenumo.