Paprastas gyvenimiškas pavyzdys moko: ne visoms šeimoms loterijoje laimėtas milijonas atneša laimę – kartais tas milijonas paveikia kaip prakeiksmas.
Prisimename, kokiomis žėrinčiomis akimis Lietuvos politinis elitas, aukštoji valdininkija ir su ja susijęs verslininkų sluoksnis laukė pirmojo europinio pinigų srauto. Tas srautas turėjo patvirtinti ir vadinamiesiems „žmonėms iš gatvės“, kad stoti į ES buvo labai verta. Pastaruoju metu pasirodė publikacijų, kuriose aiškinama, kaip europiniai pinigai paskatino mūsų šalies ekonomikos plėtrą, BVP augimą, konkurencingumo didėjimą. Svarbus ir kitas dalykas: tų pinigų valdymas, skirstymas per projektus, atsiskaitymas už projektų vykdymą diegė mūsų valdininkijos terpėje europietiškus biurokratinius standartus.
Niekas neims ginčyti teigiamo europinių pinigų poveikio mūsų ekonomikai. Jie daug padėjo ir žemės ūkiui. Vis dėlto, galima svarstyti, kaip tie pinigai paveikė visą valstybės gyvenimą, visas žmonių gyvenimo sritis ir kaip galėjo ar turėjo paveikti. Nors ekonomika - svarbus gal net svarbiausias valstybės gyvenime dalykas, tačiau ne vienintelis, nuo kurio priklauso socialinė sanglauda ir visuomenės pilietinė branda. O ir pačią ekonomiką veikia politinės bei kultūrinės nuostatos, vietiniai korupciniai įpročiai, galimybės plauti biudžeto lėšas. Kai į valstybės gyvenimą žvelgiame ne vien pro ekonomikos ‚akinius“, o bandome įsivaizduoti socialinių sluoksnių sąveiką, taip pat politinės sistemos raidą, tai didelių iš išorės atplūstančių pinigų poveikis gali pasirodyti kiek painesnis dalykas, nei ekonomikos rodikliais nusakomas. Juk jau paprastas gyvenimiškas pavyzdys moko, jog ne visoms šeimoms loterijoje laimėtas milijonas atneša laimę – kartais tas milijonas paveikia kaip prakeiksmas sužlugdydamas visus jo palytėtus giminystės susaistytus žmones.
Nesiginčijant dėl teigiamo europinių pinigų poveikio mūsų ekonomikai ir žemės ūkiui, tenka pripažinti ir kitą dalyką – tų pinigų paskatintos ekonomikos plėtros bei BVP augimo vaisių teko ragauti ne visiems Lietuvos žmonėms ir ne visiems visuomenės sluoksniams. Apgailestavimą dėl tokio mūsų valstybės raidos ypatumo ne sykį yra išsakęs ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Galima teigti, jog europinių pinigų srautas ne sumažino jau didele problema tampančią socialinę atskirtį, o ją padidino. Turtingųjų ir pasiturinčių sluoksnis dar labiau praturtėjo ir „nutolo‘ nuo vargingųjų, o tarp pasiturinčiųjų paspartėjo socialinė diferenciacija pagal galimybes „prieiti“ prie europinių milijonų.
Kalbant apie europinių pinigų įsisavinimą, nedera pamiršti, jog tie pinigai pirmiausia pateko į rankas to politinio elito ir aukštosios valdininkijos, kuri subrendo vadinamosios „prichvatizacijos“ metais ir išsiugdė tvirtas, jokiomis Europos Sąjungos direktyvomis negalimas palaužti korupcinės veiklos nuostatas bei ištobulino pinigų plovimo schemas. Tad galima tvirtinti, jog europiniai pinigai sustiprino politinį korupcinį valstybės mechanizmą, konsolidavo pinigų skirstytojų sluoksnį ir nepaprastai sustiprino jo politinę bei ekonominę galią. Manau, nieko nenustebinsiu pažymėdamas, jog kol kas jokiais sociologiniais tyrimais nebuvo bandyta pasiaiškinti, kaip europiniai pinigai paskatino socialinę atskirtį ir sustiprino politinę korupcinę sistemą. Drįsčiau manyti, jog tokiems tyrimams neatsiras užsakovų.
Socialinės atskirties didėjimas ir korupcijos įsivyravimas savo ruožtu skatino ir kitą dalyką – visuomenės ir valstybės susvetimėjimą. Tie neigiami reiškiniai neabejotinai didina sluoksnį žmonių, nusivylusių valstybe ir jos vardu veikiančio politinio elito veikla. Stiprėjant korupcinei sistemai, visuomenė išstumiama iš viešosios politikos srities arba tiesiog jon neįleidžiama – juk visuomenės aktyvumas, jos dėmesys valstybinių pinigų reikalams akivaizdžiai blogina korupcinės veiklos ir politinio verslo sąlygas. Europinių pinigų skirstytojai negeidavo visuomenės dėmesio – jie susikūrė įvairias juridines procedūrines atsiribojimo nuo visuomenės širmas. Tad galima numanyti, jog europiniai pinigai stiprino mūsų politinio elito jau anksčiau imtą įgyvendinti nuostatą – visaip riboti visuomenės galias, jos politinį veiksnumą, neleisti piliečiams ginti viešo intereso, mažinti viešosios politikos lauką.
Valstybėje visos žmonių gyvenimo sritys yra vienaip ar kitaip susiję. Kad ir kaip turtingųjų sluoksnis nutoltų nuo vargingųjų, kad ir kokiomis tvoromis bei kontrolės zonomis nuo jų atsitvertų, pats vidutinių pajamų skirtumu ar kitaip įvertinamas „nutolimas“ tampa svarbiu valstybės ir visuomenės būvį nusakančiu rodikliu. Juo jis didesnis, juo bjauresnis yra valstybės, vadinasi, ir jos turtingųjų sluoksnio veidelis. Šiuo atžvilgiu europiniai pinigai Lietuvai nepadėjo. Tačiau galima įžvelgti ir kitų bėdų. Augant ekonomikai ir BVP, vis menkiau imta finansuoti švietimo ir aukštojo mokslo sritis. Visi pripažįsta tas sritis šiuo metu išgyvenant krizę. Kol kas nebandoma atsakyti į klausimą, kodėl taip atsitiko – juk švietimą ir aukštąjį mokslą politinis elitas skelbė esant prioritetinėmis valstybės raidos sritimis. Nemanau, jog europiniai pinigai tiesiogiai pablogino švietimo ir aukštojo mokslo būklę. Tačiau gali būti, jog esama netiesioginio ryšio. Sunku būtų paneigti nuomonę tų žmonių, kurie mano, jog europinių pinigų valdymas, skirstymas bei plovimas taip įtraukė politinį elitą ir aukštąją valdininkiją, kad ji tiesiog apleido šias ‚neproduktyvias“, pridėtinės vertės negaminančias sritis ir atidavė jas žemesniųjų mokslo valdininkų malonei, kurie savo „eksperimentais“ jas ir nustekeno. Suprantama, ne be akademinio sluoksnio viršūnėlių pagalbos ar neįgalumo.
Dideliems pinigams būdinga didžiulė gundymo ir svaiginimo galia, kurią suvaldyti gali tik politinės atsakomybės kultūra. Deja, kaip tik tokios kultūros Lietuvoje ir stokojama. O juk europiniai pinigai turėjo padėti ne tik ekonomikai, bet didėjant biudžetui ir švietimo bei aukštojo mokslo sistemai, nes tik jos pagrindu įmanomi politiniai valstybės proveržio bei visuomeninės sanglaudos projektai. Europiniai pinigai niekaip nepaskatino didesnių investicijų į kūrybinius visuomenės, o ypač – vaikų ir jaunimo gebėjimus. Tad ir valstybės proveržio projektams neatsiras nei sutelktinio intelekto, nei politinės valios.
