Tradicinis pavasarinis ES valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimas - Europos vadovų taryba (EVT) – būna skirtas unijos ekonomikos reikalams. Šį kartą tų reikalų buvo du - ES ekonominė strategija naujam dešimtmečiui (keičianti 2000-2010 metams numatytą Lisabonos strategiją) ir neatidėliotini veiksmai euro zonoje, gelbstint prie neišsimokėjimo slenksčio atsidūrusią Graikiją.
Su strategija kaip visada – jos paruošiamieji dokumentai išvardija pagrindines, taigi – akivaizdžiausias grėsmes ES nacionalinėms ekonomikoms ir sužadina ES valstybes nares įsipareigoti imtis atitinkamų, irgi akivaizdžių ir visiems žinomų, priemonių grėsmėms šalinti ir galimybėms išnaudoti. Strategija, žinoma, papildomai mobilizuoja vyriausybes, bet – tik darant prielaidą, kad šiaip jau ES valstybėse narėse vyriausybės nelabai susigaudo, kas jų šalims yra naudinga ir, jei Briuselis neragina, pernelyg vangiai tos naudos semiasi.
Kaip ir Lisabonos strategijos atveju, per dešimtį metų šis ir tas iš naujosios strategijos uždavinių tikrai įsivykdys, šis ir tas bus neįvykdyta ar net pasirodys išvis nereikalinga.
Smarkiai kitaip su Graikijos klausimu. Susikrovusi jau beveik 290 mlrd. eurų valstybės skolą, pasiekusi 12,9 proc. biudžeto BVP deficitą, priversta žūt būt šįmet gauti 50 mlrd. eurų skoloms grąžinti (tame skaičiuje 20 mlrd. eurų reikia turėti rankose jau gegužei baigiantis), ši šalis atsidūrė priešbankrotinėje situacijoje.
Nereikėtų pernelyg daug sukti galvos kitų ES valstybių vadovams, jei Graikija tebeturėtų savo drachmą, t.y. nacionalinę valiutą ir savarankišką pinigų politiką. Drachmos kursas nudardėtų žemyn, pabrangtų visas graikų importas, surydamas dalį žmonių pajamų (nebereikėtų jų karpyti valdžios sprendimais), atpigtų atostogos Graikijoje (ir pagausėtų turistų – Ispanijos sąskaita); šitaip graikai savarankiškai susiveržtų diržus ir kapstytųsi iš bėdos.
Tačiau Graikija yra euro zonos narė. Drachmos nebėra ir nėra kas taip lengvai parodo, jog šalies ekonomika vairuojama ne visai patikimai. Skolintis galima daug, ilgai ir pigiai – kol nepaaiškėja apgailėtina šalies finansų situacija.
Pirmiausia dėl Graikijos problemų euro kursas JAV dolerio atžvilgiu (kiek sukrypusi ši pasaulio valiuta bebūtų) smuko iki 1,3346 dol., žemiausio nuo 2009 m. gegužės (dar pirmadienį, kovo 22 d., buvo 1,3471 dol.).
Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS; taip oficialiai vadinasi dabartinė ekonominės integracijos pakopa) nuostatos neleidžia EPS narėms laiduoti už kurią nors EPS narę (kad nebūtų gundymo neatsakingai skolintis).
Ypač nepriimtinas laidavimas ar kitoks tiesioginis nerūpestingos Graikijos gelbėjimas Vokietijai - taupiausiai ir darbščiausiai ES valstybei. Būtent pagal jos projektą buvo sukomponuotas vadinamasis Stabilumo ir augimo paktas, t.y. EPS valstybių narių ekonominės politikos principų dokumentas, reikalaujantis atsakingo viešųjų finansų tvarkymo.
Tačiau esminė problema yra ta, kad nepadėti Graikijai neįmanoma – ji iš tiesų gali nesusidoroti su skolos mokėjimo įsipareigojimais ir faktiniu bankrotu (skolų grąžinimo nukėlimu ir pan.) įžiebtų platesnio masto investuotojų bėgimą nuo euro. Euro kursas smuktų ir tektų laukti infliacijos pagyvėjimo – kaip tik tokiu metu, kai ES šalyse peržengtas priimtino nedarbo mastas ir ekonomika stagnuoja.
Todėl ketvirtadienį EVT posėdis baigėsi sėkmingai Graikijai ir visai ES. Sprendimas priimtas įprasta tvarka – pradžioje Vokietijos ir Prancūzijos vadovai susitarė dėl bendro sprendimo, po to 16 valstybių ir vyriausybių vadovai prabalsavo „už”.
Graikija neprašė finansinės paramos. EVT nenutarė Graikijai ją suteikti, toks klausimas nesvarstytas. EVT susitarė dėl mechanizmo, kuriuo būtų garantuotai suteikta parama Graikijai (dvišaliu pagrindu – iš eurozonos šalių bei pasitelkiant TVF paskolą). Kitaip tariant, EVT paskelbė, kad neleis Graikijai skelbti defoltą, prireikus parems. Kapitalo rinkoms to užteko.
Jau kitą dieną (penktadienį) tos rinkos sureagavo kaip tikėtasi (ir dėl ko dėkojo graikai) - palūkanos (tiksliau – grąža, gaunama įsigyjant Graikijos vyriausybės obligacijas) krito beveik 6 baziniais punktais, nuo 6,246 proc. iki 6,189 proc. (o jei lyginti su trečiadieniu – net 16 punktų).
Kartu pajudėjo ir Vokietijos bei Prancūzijos, didžiųjų euro zonos narių, 10 metų obligacijų grąža – tiktai priešinga kryptimi, aukštyn; Vokietijos - pakilo nuo 3,133 iki 3,154 proc., Prancūzijos – nuo 3,463 iki 3,472 proc.
Taigi, kapitalo rinkos pranešė – graikų vertybiniai popieriai tampa patikimesni, nes valstybę prireikus parems kitos euro zonos, tuo tarpu vokiečių ir prancūzų skolos pasižadėjimai tapo truputį mažiau patikimi – nes tos šalys prisiėmė kažkiek atsakomybės ir už apverktinus Graikijos finansus.
Ir nors tie pokyčiai mažulyčiai, graikams skolintis ir toliau bus dukart brangiau nei vokiečiams, bet kapitalo rinkų pranešimas vienaprasmis – euro zonos valstybių finansai siejasi vis glaudžiau.
Šios EVT sprendimai yra vienareikšmiški. Pirma, jie patvirtino, kad Vokietijos ir Prancūzijos tandemas ir toliau išsaugo lyderystę ir esminių sprendimų iniciatyvą unijoje. Antra, tas faktas, kad Graikijos krizę dabar, jai esant euro zonos nare, ėmėsi spręsti visos ESP valstybės (ir finansiškai ją paremti – visos 16 euro zonos valstybių), liudija tai, kad valiutinė integracija jau susaistė šalis kur kas glaudžiau nei iki euro atsiradimo. Trečia, EVT sprendimai sugriežtinti reikalavimus ir sankcijas pinigų sąjungos narių finansinei drausmei byloja viršnacionalinės jurisdikcijos plėtojimą pinigų sąjungoje. Tai dabar buvo išreikšta gan tiesmukai – EVT turi pagerinti ES ekonomikos valdymą ir sustiprinti savo vaidmenį, formuojant ES ekonomikos augimo strategiją ir ekonominės politikos koordinavimą.
Dar niekad nebuvo priartėta tiek arti prie minties stiprinti ekonomikos valdymo koordinavimą aukščiausiu lygiu. EVT pirmininkui („ES prezidentui“) Hermanui Van Rompuy pavesta sudaryti darbo grupę, susidedančią iš ES šalių narių, pirmininkaujančios šalies ir Europos centrinio banko atstovų, kurie metams baigiantis pasiūlytų teisės aktų projektus, padidinančius ekonominės politikos koordinavimą unijoje. Galima spėti, kad grupės išvadose bus ir pasiūlymas įsteigti specialią instituciją, atliekančią tą sustiprintą ūkio politikos koordinavimo funkciją. Žurnalistai jau pavadino tą idėją siūlymu formuoti ES-oje „ekonominę vyriausybę“.
ES viršnacionalinių institucijų ir šalių narių politikoje ir toliau matysime įvairiausių proveržių ir viražų. Bet ekonomikos srityje sunku kalbėti apie nenusakomumą – čia savo geležine logika laužia kelią ekonominės integracijos procesas. Jis dar išprovokuos ne vieną sukibirkščiavimą ar net „mūšius“ su galingomis ekonominio nacionalizmo jėgomis, tačiau „karas“ spręsis nacionalinių ekonomikų realios integracijos naudai.
