1926 m. Veimaro laikų Vokietijoje pasirodė vokiečių rašytojo ir publicisto Hanso Grimo romanas „Tauta be erdvės“ (Volk ohne Raum), tapęs to meto bestseleriu. Savo kūrinyje Grimas kėlė gyvybinės erdvės užkariavimo būtinybę, kaip priemonę, patenkinsiančią visus socialinius bei ekonominius greitai besivystančios ir vis skaitlingesnės nacijos poreikius, kuri kuo toliau, tuo labiau negali išsitekti esamoje valstybės teritorijoje. Tam, kad galinga tauta įgautų erdvės, siūloma tiesiog nukariauti „erdves be tautų“ (Raum ohne Volk), tai yra, mažiau skaitlingus ir mažiau galingus etnosus. Vokiečių publicisto „tautos be erdvės“ samprata greitai tapo populiaria Vokietijoje, nes ji pateisino ekspansiją kaip moralinę būtinybę ir valstybės vystymosi garantą.
Vis dažniau pasigirstančius balsus šiandienos Lietuvoje galima vertinti kaip XX a. pradžios vokiečių publicisto idėją atvirkščiai, kuomet savo kraštas ir savo valstybė vertinama tarytum erdvė be tautos, kurios tariamai gerovei sukurti būtina importuoti gyvybinę jėgą iš išorinių erdvių.
Tipiškas pastarojo mąstymo pavyzdys visai neseniai pasirodė mūsų „dienraščių lyderio“ puslapiuose, kuriuose viena demagogijos meną įvaldžiusi furija putodama dėstė savo idėjas apie tai, kaip „jei į Lietuvą ir pradėtų masiškai veržtis imigrantai, tai reikštų tik viena – smarkiai pagerėjusią ekonominę situaciją ir tolerantišką atmosferą“.
Vadinamosios „įvairovės“ troškimas ir šimtaprocentinis įsitikinimas imigracijos į šalį naudingumu tapo nelyginant beapeliacine aksioma ar religine dogma, kuriai nereikia įrodymų, nereikia diskusijų, nes ji egzistuoja tarytum savaime – pati sau teisinga, visiškai objektyvi ir neginčijama. Galimi integravimo klausimai, kaip ir visos tos rimtos problemos, su kuriomis jau kelis pastaruosius dešimtmečius susiduria Vakarų pasaulis, čia tampa trečiaeiliais arba net nekeliami visai. Suprantama, juk „erdvė be tautos“ jau čia ir dabar reikalauja būti užpildyta.
Užpildyti kaip? Užpildyti kuo? Užpildyti vardan ko? Šiukštu, nekelkite šių klausimų! „Erdvės be tautos“ pranašai mūsų negirdi.
