Tačiau tai – ne liūdna istorija. Tai istorija apie viltį ir tikėjimą, kad po nakties visad išaušta rytas. Nors medikai prognozavo, kad Elija nematys ir negirdės, galbūt net nevaikščios, pasitvirtino tik cerebrinio paralyžiaus diagnozė ir neseniai ketvirtąjį gimtadienį atšventusi mergaitė vaikšto, tiesa, kol kas tik palaikoma už rankytės.
Mama įsitikinusi – atkaklus ir nenutrūkstamas darbas kineziterapeutais ir kitų sričių specialistais padės pasiekti didžiausios svajonės: kad Elija ateityje galėtų gyventi savarankišką ir visavertį gyvenimą.
Viena dvynių mirė vos po kelių dienų
Niūrias prognozes lėmė tai, kad Elija į pasaulį atėjo anksti, 24 nėštumo savaitę. Kaip sako Galina, gimdymas prasidėjo staigiai ir visiškai netikėtai – tą 2020-ųjų vasario dieną buvo paskirtas vizitas pas gydytojus, tačiau po jo ji namo negrįžo.
„Kitą dieną jau teko gimdyti, nes jau buvo prasidėjęs procesas ir buvo infekcija. Kokia tai buvo infekcija, iki šiol nežinau, bet ir man, ir dvynukėms buvo didelis pavojus“, – pasakojo G. Jakšto.
Gimdymą moteris sako prisimenanti puikiai – Elija gimė greitai ir lengvai, o antroji dvynukė nenorėjo lengvai išvysti šio pasaulio, medikams ją teko ištraukti. Dvynukių iš kartos nieks nė neparodė – abi jos buvo gaivinamos, Elija svėrė vos 750 gramų ir buvo 32 centimetrų.
Medikai vis sakė, kad pirmosios kelios dienos yra pačios svarbiausios, jos ir nulems, kaip viskas klostysis toliau. Prabėgus vos devynioms dienoms po gimdymo, vienos iš dvynukių gyvybė užgeso, o Elija toliau kiekvieną dieną kovojo.
„Elija buvo kovotoja, ji labai daug visko išgyveno. Mums koją pakišo karantinas – viską uždarius man uždraudė vaikščioti pas Eliją, ją lankyti. Jai tebuvo trys savaitės, o aš galėjau tik atnešti pieno prie durų ir gauti trumpą informaciją apie ją.
Persirgo ji ir plaučių uždegimu, ir meniningitu, ir žarnyno uždegimu, būdingu neišnešiotiems naujagimiams, turėjo grybelinę infekciją. Ji du mėnesius buvo gydoma antibiotikais, kad išgyventų“, – Elijos kovą už vietą po saule prisiminė mama.
Gydytojų žodžius prisimins ilgai
Be to, dukros smegenyse aptiktos trečio-ketvirto laipsnio kraujosruvos. Tada Galina sako išgirdusi gydytojų žodžius, kurių nepamirš visą gyvenimą:
„Gydytojai negailėdami žodžių man vardijo viską: gali būti akla, kurčia, protiškai atsilikusi, su cerebriniu paralyžiumi. Tuo metu buvo labai pikta, kaip taip galima pasakyti mamai, kuri nemato savo vaiko.
Buvo dienų, kai nežinojau, dėl ko melstis – kad ji gyventų ar kad ne, nes visa tai skambėjo labai baisiai, bet tuo pačiu aš iki galo norėjau tikėti geruoju, kad tai nepasitvirtins.“
Po 110 dienų, praleistų ligoninėje (du mėnesius Elija buvo reanimacijoje, kitus du – kartu su mama palatoje), atrodė, kad grįžus namo gyvenimas dėliojasi į vietas. Ir anksčiau minėtus gydytojų žodžius, dėl kurių tuo metu buvo taip pikta, šiandien Galina vadina dovana.
„Šiuo momentu aš suprantu, kad turbūt tai buvo pasakyta bandant apsisaugoti, kad žinočiau, kas gali laukti. Jie mane išgąsdino ir aš nuo pirmų dienų pradėjau su ja dirbti, lankyti kineziterapijas, masažus. Jeigu manęs nebūtų prigąsdinę, gal aš sėdėčiau namuose galvodama, kad mano vaikui viskas gerai ir net neįtarsiu, kas jai“, – kalbėjo G. Jakšto.
Gyvenime nieko nekeistų
10 mėnesių Elijai diagnozuotas vienos pusės cerebrinis paralyžius (pažeista dešinė pusė) – tai vienintelė diagnozė, kuri pasitvirtino iš ilgo gydytojų iškloto sąrašo. Ir anksti pradėtas darbas su specialistais davė rezultatus. Kaip pastebi Galina, kuo anksčiau pradedama, tuo geresnių rezultatų įmanoma pasiekti, o tikslą jie turi vieną – kad Elija galėtų gyventi savarankiškai.
„Aš tikiu tuo tikslu ir tikiu, kad mes jo pasieksime. Gyvendama su Elija aš nepasakysiu, kad mes labai jaučiam, kad turim vaiką su negalia. Taip, gyvenimas kitoks, turint sveiką vaiką, bet visos akimirkos su ja mums suteikė daug džiaugsmo.
Jeigu atsukčiau laiką keturis metus atgal ir man pasakytų, kad vieną vaiką palaidosiu, o kitą turėsiu su cerebriniu paralyžiumi ir manęs paklaustų, ar aš to noriu, pasakyčiau: „Taip, aš noriu“. Aš nieko nekeisčiau, palikčiau viską, kaip yra“, – graudinosi mama.
Elija lanko įvairius užsiėmimus ir jie duoda vaisius – ji gali eiti, bet tik įsikibusi į ranką, kaskart išmoksta vis daugiau dalykų (Elijos raida atsilieka – nors jai ketveri, raida siekia maždaug 1,5 metų vaiko).
Stiprėjimui būtina reabilitacija
Vis tik, didžiausias atradimas šeimai yra reabilitacijos klinika Lenkijoje, iš kurios Elija kaskart grįžta sustiprėjusi:
„Praėjusiais metais į Lenkiją važiavome tris kartus ir akivaizdų rezultatą pastebėjome beveik iš karto – viena reabilitacija buvo kovo mėnesį, kita – rugsėjį ir po jos grįžus namo ji padarė savo pirmus žingsnius.
Elija savarankiškai, paleidusi mano ranką, sugebėjo paeiti kelis žingsnius ir kažkiek laiko vaikščiojo, tik po to vėl nustojo – tai gali lemti spastika, raumenų tempimas – bet vėl nuvažiavus į Lenkiją pradėjo vaikščioti.“
Šiemet šeima suplanavusi iš viso šešis vizitus į reabilitacijos kliniką Lenkijoje, du kartus jau lankėsi, tad laukia dar keturi. Vis tik, dėl pagalbos Elijai poreikio Galina negali dirbti, todėl dirba tik vyras, be to, namuose dar yra ir du paaugliai, o vienas vizitas Lenkijoje kainuoja apie keturis tūkstančius eurų.
Dėl to šeima praėjusių metų kovą įkūrė labdaros ir paramos fondą Elijos stebuklas, prie kurio veiklos galite prisidėti skirdami 1,2 proc. GPM arba žemiau nurodytais rekvizitais:
Gavėjas: Labdaros ir paramos fondas Elijos stebuklas; Įmonės kodas: 306260431; Banko sąsk. nr.: LT88 7300 0101 7668 9695
Tik trečias turėjo apie kilogramą.Buvome paguldyti i inkubatoriuje mėnesiui.Paskui vienas po pusantro mėn.numirė,palikome du ir užaugome.Nes prieš pusantrų metų numirė.Dabar esu viena su mama.Toks yra gyvenimas.Mums kartais likimas duoda išbandymus ir mes turime ji priimt.Nesvarbu koks tai turi būti.Tam,kad mes tobulėtume ir eitume pirmyn.Turime atmint,kad vaikai yra musų mokytojai ir jie ateina i šį pasaulį tam,taptume geresneis negu buvome.Stiprybės jums ir Dievo palaimos,laikykitės.
