Kelnių klešnės – atraitytos iki kelių, švarko skvernai – šluojantys žemę... Vienam iš Konservatorių partijos Druskininkų kuopelės lyderių Viliui Semeškai, panūdusiam užsivilkti savivaldybės mero kostiumą, jis, regis, – dar per didelis. Vieni iš svarbiausių reikalavimų merui – skaidrumas, sąžiningumas, atvirumas. Šių savybių žmogus privalėtų turėti net tada, kai už nugaros – ne itin skaidri praeitis, nes atgaila ir klaidų pripažinimas neretai rinkėjus paveikia labiau, negu siūlomas saldainis. „Valstiečių laikraštis“ išsiaiškino, kad V.Semeška nemažai nutyli apie savo praeitį ir galimas sąsajas su KGB.
Afera su akcijomis
Rinkėjams pateikiamoje biografijoje V.Semeška atvirauja, kad yra vadovavęs daugeliui bendrovių. Viena iš jų – Vilniuje iki šiol veikianti Vokietijos įmonė „G-U Baltic“, kurios pilnas pavadinimas yra „Gretsch-Unitas Baltic“. Tai – Vokietijoje registruotos firmos „Gretsch-Unitas GmbH“, langų ir durų, automatinių įėjimo sistemų bei pastatų valdymo sistemų lyderės, dukterinė įmonė. V.Semeška įmonei vadovavo nuo 1997 m. liepos pabaigos iki 2000 m. lapkričio 21 d. 2000-ųjų lapkričio 6 d. vyko bendrovės akcininkų susirinkimas. Galima manyti, kad vokiečiai turėjo rimtų priekaištų V.Semeškai, nes jam buvo pasiūlyta nutraukti su bendrove darbo sutartį ir parduoti turimas akcijas.
Ką gi darė V.Semeška? Ogi kreipėsi į finansų maklerio įmonę „Finasta“ ir davė pavedimą už daugiau kaip 108 tūkst. Lt nupirkti per 12 tūkst. AB „Švenčionėlių grūdai“ akcijų, po 9 Lt už akciją. Tačiau bėda ta, kad jau 1997 m. „Švenčionėlių grūdų“ akcijos buvo perkamos po 0,2 Lt už akciją, o 1999 m. spalio viduryje šiai bendrovei buvo iškelta bankroto byla dėl jos nemokumo. Taigi tuo metu, kai V.Semeška įgaliojo nupirkti akcijas, jos buvo visiškai bevertės.
Vokiečiai kreipėsi į teismą. Jų manymu, V.Semeška, būdamas bendrovės administracijos vadovu, galėjo ir privalėjo veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai, tačiau nesilaikė Akcinių bendrovių įstatymo, nes jo nurodymu sudarytas sandoris bendrovei yra ekonomiškai nenaudingas, akivaizdžiai viršijantis normalią gamybinę-ūkinę riziką. Tuo remiantis, buvo prašoma iš V.Semeškos priteisti padarytą bendrovei nuostolį – per 108 tūkst. Lt.
Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad sandorio metu „Švenčionėlių grūdų“ akcijos buvo bevertės, o V.Semeška sandorį atliko po to, kai bendrovės akcininkų susirinkimo metu jam buvo pasiūlyta nutraukti su bendrove darbo sutartį ir parduoti turimas bendrovės akcijas. Tiesa, V.Semeška bandė gintis, kad akcijos buvo perkamos tikslingai, siekiant perimti bankrutuojančios bendrovės turtą. Tačiau teismas tuo nepatikėjo: sandoriu už 108 tūkst. Lt buvo nupirkta tik 0,35 proc. bendro bankrutuojančios bendrovės turto. Taigi vokiečiai, kaip akcininkai, neįsigijo jokios galimybės daryti įtaką įmonės veiklai, juolab kad, iškėlus bankroto bylą, bendrovės valdymas pereina kreditorių susirinkimo ir administratoriaus dispozicijon ir akcininkai jame nedalyvauja. Apeliacinis teismas nutarė patenkinti UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ reikalavimą ir priteisė iš V.Semeškos Vokietijos bendrovės naudai per 108 tūkst. Lt žalos atlyginimą bei per 8 tūkst. Lt teismo išlaidų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija apeliacinio teismo nutartį paliko nepakeistą. Beje, ši V.Semeškos byla tapo savotišku vadovėliu būsimiems teisininkams. Ją savo darbe citavo 2011 m. Vilniaus universiteto magistrantė Rasa B., jos kolega Julius V., M.Romerio universiteto magistrantė Ramunė B.
„Valstiečių laikraštis“ ketino pasiteirauti V.Semeškos ne tik apie šią istoriją, bet ir apie kitus keistus jo gyvenimo faktus, tačiau viešas asmuo – kandidatas į Druskininkų savivaldybės tarybą bei mero postą – atsisakė kategoriškai kalbėti nurodydamas, kad žurnalistas „yra nesąžiningas ir melagis“. Į politikos vandenis bandantis bristi druskininkietis ypač perpyko pasiteiravus, kaip Maskvoje gyvuoja jo dėdė Stasys.
Likvidavo partizanus
Nuo Seirijų kilęs V.Semeškos tėvas – jauniausias iš trijų brolių. Vyriausias, 1933 m. gimęs Stasys Semeška 1955–1959 m. buvo LSSR KGB Ariogalos rajono poskyrio operatyvinis įgaliotinis. Lietuvos ypatingajame archyve „Valstiečių laikraščio“ žurnalisto aptikti to meto dokumentai leidžia daryti išvadą, kad S.Semeška buvo vienas iš labiausiai sistemai atsidavusių KGB kadrinių darbuotojų.
1957-ųjų birželį ariogaliečius kagėbistus aplankė svečias iš Vilniaus – Lietuvos KGB 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojas Nachmanas Dušanskis. (Dėl nusikalstamos veiklos planuojant ir organizuojant Lietuvos partizanų likvidavimą Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra1966 m. jam iškėlė baudžiamąją bylą, bet Izraelis atsisakė jį išduoti – red. past. ) Pagrindinis kelionės tikslas – paskatinti vietos kagėbistus „kuo greičiau likviduoti banditus“. 1957 m. spalį S.Semeška priimtas į Sovietų Sąjungos Komunistų partijos gretas kandidatu. Poskyrio partinės organizacijos sekretorius savo pranešime teigė (vertimas iš rusų kalbos, kalba netaisyta ):
„Dar 1956 m. Ariogalos rajone veikė 8 narių ginkluotų nacionalistų gauja. Dėka įtempto pirminės partinės organizacijos darbo ieškant gaujos, 5 nariai likviduoti, iš kurių trys banditai likviduoti Ariogalos rajono teritorijoje. Už aktyvų dalyvavimą ieškant ir likviduojant banditus, Valstybės saugumo komiteto vadovybė paskatino ir apdovanojo piniginėmis premijomis draugus Popovą, Semešką, Lapenkovą ir Beganską.“
Dabarties istorikų rašiniuose „Valstiečių laikraščiui“ pavyko aptikti, kad „1956 09 03 Ariogalos r. Samoškiškių k. apylinkėse (dab. Raseinių r.) per KGB karinės dalies vykdytą karinę-čekistinę operaciją nukauti partizanai Juozas Noreika ir Vladas Noreika-Jūreivis“.
1958 m. liepą S.Semeška atvirai rėžė: „Pagrindinė užduotis šiuo metu yra likviduoti banditą Lenartavičių, taip pat reikia vesti auklėjamąjį darbą su asmenimis, grįžusiais iš laisvės atėmimo vietų, teistais už kontrrevoliucinius veiksmus, legalizavusiais banditais ir kitais antisovietiniais elementais“. S.Semeškos minėtas jo bendraamžis siuvėjas Zenonas Lenartavičius nuo 1952 m. perėjo į ginkluotą pasipriešinimą ir, vienų šaltinių duomenimis, žuvo 1959 rugpjūčio mėn. 2 d. Grajauskuose, Betygalos apyl., Gaižausko sodyboje. S.Semeška tuo metu dar dirbo Ariogaloje, tačiau nepavyko aptikti žinių, ar dalyvavo Z.Nenartavičiaus sunaikinimo operacijoje.
1959-ųjų rudenį S.Semeškos pėdsakai „Valstiečių laikraščio“ aptiktuose dokumentuose dingo. Kadangi jo pavardė neminima nei kitų poskyrių, nei LSRR KGB centrinio aparato kadrinių darbuotojų sąrašuose, spėjama, kad jis buvo komandiruotas į KGB mokyklą. Ne tik Druskininkuose, bet ir Seirijuose kalbama, kad „jis tarnavo prie Kremliaus, užsitarnavo KGB generolo laipsnį“. „Prieš porą metų man jį pristatė, supažindino. Jis sakė lyg vadovaujantis poilsio namams „Zavidovo“. Kvietė atvažiuoti“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė viena seirijietė. Moters teigimu, tada jai vyras prisipažino gimtinę aplankantis kiekvienais metais.
„Taip, jis balotiruojasi į merus? Šaunu. Gaila, seniai, gal prieš dvidešimtį metų jį mačiau“, – telefonu „Valstiečių laikraščio“ žurnalistui sakė S.Semeškos žmona (kaip buvo galima suprasti iš kalbos, buvusi ) Valė, patvirtindama, kad tai yra S.Semeškos sūnėnas.
„Zavidovo“ – aukščiausios klasės viešbučių kompleksas maždaug 100 kilometrų atstumu nuo Maskvos. Sovietiniais metais tai buvo griežtai uždara teritorija, kurioje apsistodavo užsienio šalių diplomatai, o teritorijoje medžiodavo tik Leonidas Brežnevas bei jam artima svita. Šiandien situacija šiek tiek pakitusi – viešbučiai prieinami bet kuriam turtingajam. Kaip viena iš poilsio paslaugų siūloma ir medžioklė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui priklausančiame medžioklės ūkyje. Jame medžioklės paslaugas teikia jėgeris S.Semeška. Tik visuomenei jis pristatomas ne Stasiu, bet Semionu.
Ko važiavo į užsienį?
Praėjusiųjų metų pavasarį vienas iš Druskininkuose leidžiamų laikraščių gyventojus gana plačiai supažindino su V.Semeška. Pagrindinis publikacijos moto – herojus buvo nusiteikęs prieš sovietinę santvarką, davęs priesaką netarnauti agresoriui ir nesitaikstyti su dvigubais standartais. „Šešiolikmetis iš Druskininkų tyliai rezgė pasipriešinimo planą: jis atsisakys tarnauti sovietų kariuomenei, slapta pasitrauks į Vakarus, ten mokysis ir dirbs Lietuvai, o namo grįš iškart, kai pasienyje atsistos pirmas nepriklausomos Lietuvos karys“.
Atsigręžkime į istoriją. Minėtoje citatoje sakoma, kad V.Semeška „pasipriešinimo planą rezgė“ 1988-aisiais. Tų metų birželio 3 d. susibūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) iniciatyvinė grupė, o spalio pabaigoje vyko LPS steigiamasis suvažiavimas. Kai jo metu delegatas Rolandas Paulauskas pasiūlė apsispręsti, ar Lietuva bus Sovietų Sąjungoje, ar taps nepriklausoma valstybe, jam buvo užčiaupta burna. Beveik iki 1990-jų kovo 11-osios buvo deklaruojama, kad Lietuva bus savarankiška Sovietų Sąjungos sudėtyje. Tad kaip šešiolikamečiui galėjo kilti tokių keistų „pasipriešinimo“ minčių?
V.Semeška atviravo: 1990-ųjų rudenį, Lietuvai jau paskelbus nepriklausomybę, bijodamas atsidurti sovietų kariuomenėje, pasitraukė į Vakarus. Tačiau tiems, kurie puikiai pamena to meto situaciją, toks pasitraukimas atrodo ganėtinai keistai. Dabartinis kandidatas į merus teigė, kad turėjo iškvietimą į Lenkiją. Kai Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje jo dokumentus tikrino sovietinis pasienietis, jis prisipažino atsilikęs nuo Lenkijoje koncertuojančios grupės ir dabar ją vejasi. Taip, tuo metu į Lenkija buvo galima išvykti gavus iškvietimą. Tačiau dokumentai pasų skyriuose buvo rengiami ne mėnesį ir ne du, nes informacija dar pereidavo per Maskvą: Lietuvoje nebuvo nei Lenkijos konsulato, nei ambasados. Apskritai nė viena valstybė Lietuvos dar buvo nepripažinusi. O Maskvoje – ir KGB sietas. Kita vertus, leidimą išvykti į Lenkiją gavęs pilietis gaudavo ne tik dokumentus, kuriuose nurodyta, kokiu tikslu vyksta (taigi pasieniečiams nieko aiškinti nereikėdavo), bet ir išvykimo laikotarpiu galiojantį užsienio pasą. Paprastas sovietinis pasas būdavo laikinai paimamas.
Toliau – dar įdomiau. V.Semeška teigė, kad iš Varšuvos jis traukiniu pasiekė Berlyną, perėjo į Vakarų Vokietiją, nes siena buvo nugriauta. Tiesa, jis teigė bijojęs dar Rytų Vokietijoje esančių sovietinių kareivių, kurie neva gaudė savo tautiečius. „Bet man pasisekė“, – džiūgavo V.Semeška ir teigė, kad jis buvo nugabentas į politinio prieglobsčio punktą. Deja, toks pasakojimas kelia įtarimų. Pirma, net ir nugriovus Berlyno sieną, sovietinį (ir ne tik) užsienio pasą turintys piliečiai į šią šalį galėjo patekti tik turėdami vizą. Beje, V.Semeškos aprašomą situaciją ir Berlyno sienos griūtį skiria metų laikotarpis: tuo laiku nė vieno sovietų kariškio prie nugriautos sienos nebuvo, jie paprasčiausiai pakavosi mantą ir traukė namo. Pagaliau kitoje „prisiminimų“ vietoje V.Semeška pats save paneigė: girdi, jis įsidarbino vertėju kanceliarijoje, mat reikėjo vertėjauti į Vokietiją plūstantiems rusams bei sovietiniams kariams. Šiame prisipažinime – vėlgi keistenybė: jis vertė iš rusų į anglų kalbą, kurią puikiai mokėjo. Negi vokiečiai nerado kito vertėjo, galinčio versti tiesiogiai?
V.Semeška teigė nuėjęs į JAV saugumo skyrių, kur sulaukė garantijų, kad nebus išsiųstas, čia jam buvo pasiūlyta arba likti Vokietijoje, arba vykti į JAV. Jis pasirinko pirmą variantą ir buvo išsiųsyas į Duisburgą, kuris „turėjo kvotą priimti tam tikrą skaičių politinio prieglobsčio pasiprašiusių žmonių“. Kokia laimė – V.Semeška čia sutiko bičiulį vokietį, su kuriuo buvo susipažinęs studijų metais Vilniuje. Padedamas bičiulio mamos, jis per tris mėnesius puikiai išmoko vokiečių kalbą ir buvo priimtas į J.W.Goethe’s instituto trečią kursą. Savo rinkėjams V.Semeška teigė Duisburge, J.W.Goethe’s institute įgijęs aukštąjį išsilavinimą.
Iš tikrųjų tai – Vokietijos Federacinės Respublikos kultūros institutas, veikiantis daugelyje pasaulio šalių. Jo tikslai – skatinti vokiečių kalbos mokymąsi užsienyje ir tarptautinį kultūrinį bendradarbiavimą, kiek įmanoma išsamiau pristatyti Vokietiją, teikiant informaciją apie jos kultūrinį, visuomeninį ir politinį gyvenimą. Institutas turi filialus ne tik keliuose Vokietijos miestuose, bei ir užsienyje, taip pat ir Lietuvoje. Jie rengia 3–6 mėnesių įvairaus lygio ir specializacijos vokiečių kalbos kursus. Beje, kalbos kursus J.W.Goethe’s institute yra lankęs ir dabartinis Rusijos prezidentas V.Putinas, kai jis, kaip KGB agentas, rezidavo Vakarų Vokietijoje.
V.Semeška į Lietuvą grįžo tik Maskvoje žlugus KGB pučui.
