Pasaulis pripažino JAV ekonomikos problemų rimtumą. Jei JAV ūkiui rimtai blogai – tai nebus gerai ir visuose kituose globalinės ekonomikos kampeliuose, pirmiausia Azijoje.
Bet tokio drastiško JAV ekonominės valdžios reagavimo seniai neregėjome – Federalinių rezervų sistema (centrinio banko funkcijas JAV atliekanti institucija) sumažino palūkanų normą net 75 baziniais punktais (0,75 proc. punkto), nuo 4,25 proc. iki 3,5 proc.
Jei per daug neužsižaisime mintimi, kad šitaip legendinį A.Greenspaną pernai pakeitęs naujasis JAV centrinio banko vadovas B.Bernanke bando įdiegti naują stilių, tai turėsime pripažinti, kad centrinėje JAV pinigų politikos institucijoje nacionalinės ekonomikos padėtis vertinama kaip itin rimta arba ten net lengvai panikuojama.
Taip, palūkanų sumažinimas turėtų sustabdyti investuotojų bėgimą iš kapitalo rinkų. Amerikai to labai reikia, nes tik taip ji sulauks daugiau kapitalo (savo ir užsieninio), investuojamo į jos ekonomiką. Mažesnės palūkanos – mažės ir investicijos į trumpalaikius skolos vertybinius popierius, užtat didės investicijos į akcijas bei nekilnojamąjį turtą. Taigi, lėtėjantis ekonomikos augimas galės būti pristabdytas, o visai prasta padėtis būsto rinkoje, vienoje iš nacionalinės ekonomikos lokomotyvų – pagyvinta ir pagerinta.
JAV gyventojai ir įmonės labai mažai taupo, todėl šalies ūkio augimas didele dalimi priklauso nuo galimybių naudotis kitų šalių santaupomis. Kai dolerio kursas krenta, o infliacija JAV jau siekia keturis procentus, užsienio investuotojų tikėjimas sėkme Amerikoje susilpnėja. Palūkanų sumažinimas turėtų kažkiek kompensuoti tuos galimus nuostolius ir riziką kiekvienam investuotojui.
Veidrodinė analogija yra laisvai konvertuojamų užsienio valiutų (daugiausia dolerių) susikaupimas didžiulį prekybos balanso perviršį turinčiose šalyse – Kinijoje, Japonijoje, naftą eksportuojančiose valstybėse. Kol kas tos lėšos reprodukuojamos skolinant jas JAV (investuojant į tos šalies trumpalaikius finansinius instrumentus), bet šitaip problema išsispręsti negali.
Tos sankaupos galėtų būti naudojamos ten pat, kur jos susikaupė. Tada išaugtų importas, dėl to pagyvėtų vangiai krutančių šalių ekonomika, padaugėtų pusiausvyros pasaulio ūkyje. Tačiau didesniu mastu tai nebeįmanoma. Sankaupos Kinijoje, Japonijoje, Rusijoje per didelės, kad tuos dolerių kalnus būtų galima visus nukreipti infrastruktūros ir gamybinėms investicijoms – nepakaktų investicinių pajėgumų, iškart kiltų įtampa ir darbo rinkoje, ir statybinių medžiagų pramonėje, ir kai kuriuose kituose sektoriuose. Išsiderintų kainų mechanizmas, ekonomika prarastų pusiausvyrą, ką ir paskelbtų ėmusi spartėti infliacija. Dar staigiau ir labiau paspartintų infliaciją tų sankaupų paspartintas naudojimas darbo užmokesčiui ir socialinei paramai didinti.
Išeitis būtų tas vienoje pusėje sukauptas lėšas investuoti kitoje pusėje – prasiskolinančiose ar šiaip daugiau importuoti nei eksportuoti sugebančiose valstybėse. Juolab kad tas jų vangumas kartu reiškia, kad rasi jose ir nepanaudojamo infrastruktūros bei gamybinių įmonių potencialo, ir tinkamos laisvos darbo jėgos.
Reikia tik, kad toje „kitoje pusėje“ būtų ne tik gera infrastruktūra ir ne iki galo išnaudojami gamybiniai pajėgumai, bet ir stabili politinė situacija, verslui palanki biurokratija, nusistovėjusi ir patikima teismų praktika, lanksti, neišpaikinta ir mobili darbo rinka, į kurią prireikus dar galėtum ir pigios darbo jėgos atsivežti, kainų lygis neaukštas ir stabilus.
Kur rasime tokius investicinius rojus? Lotynų Amerikoje? Afrikoje? Eurazijoje? Europoje? JAV?
Kai ekonominė padėtis šiek tiek pablogėja (juk jokios krizės nėra ir nenusimato), pirmiausia panikuoja, kaip ir dera, finansiniai investuotojai. Bet nervuotis pradeda ir realiosios ekonomikos veikėjai. Visiems aišku, kad sudėtingesnėmis aplinkybėmis pusiausvyra nacionalinėje ekonomikoje, suteikianti manevro galimybes (jei to prireiktų), yra bendra būtina taisyklė. Jei denis svyruoja – remtis reikia abiem kojomis.
O kaip Lietuvoje? Ar neužplūs mūsų likęs laisvas ir įbaugintas pasaulio kapitalas?
Lietuvoje kol kas ramiai plaukiama pasroviui.
Štai nauji duomenys apie praeitų metų vienuolikos mėnesių (nuo sausio iki lapkričio imtinai) prekybos balansą. Prekių eksportas į ES-25 (kol kas ne 27) šalis padidėjo13 proc., o į NVS šalis išaugo daugiau nei dvigubai – 28,6 proc. Ir priešingai su importu – šis iš ES šalių pašoko net 26 proc., tuo tarpu iš NVS (iš ten importuojame energetinius išteklius, įvairias žaliavas ir medžiagas, kurias perdirbame į Vakarų rinkose perkamas prekes) – netgi sumažėjo beveik 14 proc. (tai lėmė pernai vykdyti kapitalinio remonto darbai „Mažeikių naftoje“).
Kadangi NVS šalyse infliacija spartesnė nei Lietuvoje, tai ir mūsų prekės ten vis konkurencingesnės. Ir kadangi infliacija Lietuvoje spartesnė nei daugumoje kitų ES šalių, tai ir importas iš ten darosi vis labiau priimtinas. Žinoma, importą ypač pakursto ES biudžeto lėšų srautas į Lietuvą.
Todėl per tuos vienuolika mėnesių prekybos prekėmis deficitas išaugo 25 proc., o einamosios sąskaitos deficitas – net 48,5 proc.
Galėtume pasakyti, kad Lietuvos ekonomika „pritaria“ pasaulinių disbalansų plėtojimuisi. Ir biudžeto, ir prekybos balanso, ir einamosios sąskaitos pusiausvyra pasirūpinsim tada, kai visi puls tuo rūpintis.
Esame visai kaip tas kareivis, kuris kaimui degant sumanė autus išsidžiovinti. Racionalu, nieko neprikiši.
Bet pastaba ta, kad mūsų atveju tas kareivis dabar ir pats gyvena tame pačiame kaime; tik jo troba pakraštyje.
Todėl štai senu papročiu išsidžiovinsime autus ir eisime pažiūrėti, kaip ten mūsų troba. Kažkas sakė, kad vienas galas jau lyg rūksta...
