Praeitą savaitę Lietuvos Respublikos Prezidentė Seime perskaitė savo pirmąjį metinį pranešimą.
Po to jį sau perskaitė politikai, žurnalistai, bankininkai ir apžvalgininkai. Todėl galop gavosi keliolika ar net keliasdešimt pranešimo variantų – priklausomai nuo to, kaip įvairiai jį suprato politinio ir verslo elito grupės.
Prezidentės pranešimas vadinasi, t.y. turėtų vadintis „Būkim biedni, bet teisingi“. Jame sakoma: taip, krizė, bet ir nuskurdę turėtume tvarkytis geriau.
Vargiai besukurtum prastesnį foną pirmajam Respublikos Prezidentės metiniam pranešimui Seime. 2005-2008 m. vienam žmogui per mėnesį tenkančios disponuojamos pajamos vidutiniškai didėjo svaiginančiais tempais – 17, vėl 17, 26 ir 15 procentų per metus. Absoliučia išraiška jos nuo 580 litų 2005 metais pašoko iki 987 litų 2008 metais.
Ir nemenka dalis šitų pasiekimų 2009 metais dingo, pranyko. Vietoj 111 mlrd. litų sukurtos ir išsidalintos vertės 2008 metais pasidalijom tik 92 milijardus. Pajamų nebegalinčių uždirbti žmonių skaičius pagausėjo beveik keturis kartus (2007 m. Lietuvoje buvo 79 tūkstančiai bedarbių, 2010 m. – net 320 tūkstančių). Jau pirmais metais (dar liko ketveri) fiasko pasibaigė mūsų pabandymas išrinkti į Seimą visiškai naujos, beprogramės politinės partijos „gelbėtojus“.
Pranešime pabrėžtinai neapsistojama ties nacionaline ekonomika ir priemonėmis jai gaivinti (ekonomine politika). Neverta gaišti laiko, nebyliai sakoma tekste, dabartinės Vyriausybės politika yra invariantinė – bet kokia Vyriausybė darytų iš esmės tą patį, nes ūkis nuėjo nuo bėgių.
Nei Prezidentūra ar Seimas, nei kairieji ar dešinieji, nei liberalai ar tie, kurie net nesusigaudo, kas atsitiko Lietuvos ekonomikoje, neturi alternatyvų sprendimams greičiau grąžinti pusiausvyrą tokiame ūkyje, kuriame gamyba smuko septintadaliu, o biudžeto deficitas pasiekė kone dešimt procentų bendrojo vidaus produkto (BVP).
Su sąlyga, kad alternatyva nelaikome skolinimosi didinimo, kaip gražiai tai bebūtų įpakuota („verslo skatinimas“, „paklausos didinimas“, „meno ar sporto rėmimas“ ir pan.) – kad kuo mažiau reikėtų skolintis artimiausiais metais už dabartines lupikiškas palūkanas, jau nuo kitų metų girnų akmeniu pakibsiančias ant mūsų, o gal ir mūsų vaikų pajamų.
Ekstraordinarinė situacija reikalauja ekstraordinarinių priemonių, taip pat nebyliai teigiama pranešime, ir Prezidentė nė nemano vaizduoti žinanti egzistuojant alternatyvas Andriaus Kubiliaus ekonominei programai.
Todėl natūraliai ir pagrįstai Prezidentės dėmesio susilaukė kita mūsų situacijos pusė – teisingumas. Kai ūkis krizėje, kai tenka mažinti atlyginimus ir išmokas, kai gausėja bedarbių ir emigruojančių skaičius, klausimai apie socialinį teisingumą labai paaštrėja.
Tačiau su teisingumu turėsime rimtų problemų.
Mūsų visuomenė smarkiai diferencijuota ir todėl interesų išsiskaidymas labai gilus. Per tuos dvidešimt metų nejučiom pasislinkom link žinomo Lotynų Amerikos modelio, kai visuomenė susideda iš saujelės ekonominio ir politinio elito bei didžiulės masės santykinai skurstančių, mokančių tik dejuoti ir reikalauti, tikinčių vis naujais gelbėtojais ir baigiančių prarasti ne tik galimybes, bet ir norą patiems kurti geresnę savo ateitį.
Tokioje suirzusioje visuomenėje kvietimas „daugiau teisingumo“ dažnai suprantamas kaip „jiems mažiau, mums daugiau“. Kas dar keisčiau – taip tą kvietimą labai dažnai supranta ir politikai, šiaip jau tarnaujantys tautai, bet itin dažnai - gerokai mažesnėms jos dalims. Juk būtent jie ir pyragą dalija, ir tvarką bei normas prie pyrago besirikiuojantiems nustatinėja, ir pyragui miltus bei razinas tiekiantiems komanduoja.
Štai čia ir turime apgailestauti, kad vis dar neišsiugdėm gausios viduriniosios klasės, kuri būtų stabilumo garantas valstybei (ir jos biudžetui), leistų marginalizuoti ekstremistus su jų idėjomis, teiktų atramą silpniau besijaučiantiems politikams ir didintų šalies tarptautinį prestižą.
Ekonomika vėl atgis. Ekonomikos pulsavimas yra amžinas, o žmonių ir bendrovių reagavimas į tą ritmo kaitą visumoje yra racionalus. Žmonės nesielgs priešingai savo materialiniams interesams, todėl krizė nebus amžina.
Kiek sunkiau - ir svarbiau – su viešojo gyvenimo surėdymu, socialine santvarka. Čia galimybių „nueiti į lankas“ daugiau, nes socialinės problemos gali ilgai kauptis, stabarėti, formuoti jas atitinkančią deformuotą visuomenės struktūrą, o iš čia – ir atitinkamas idėjas. Tokioje visuomenėje galop gali tapti iškraipytos net pamatinės sąvokos, net pats supratimas apie tai, kas yra gerovė ir kaip ji pasiekiama.
Galima suprasti tuos, kurie Prezidentės programiniame pranešime nerado konkrečių nurodymų ar receptų, ką daryti. Tokiais galop turės pasirūpinti artimieji bei valstybės įkurta (ateityje sustiprėsianti) socialinės apsaugos sistema. O štai visi kiti – nuo Prezidentės iki ką tik tapusio suaugusiu „šviežiausio“ Lietuvos piliečio - turės ir toliau veikti savarankiškai. Taip kasmet pasitikrindami 2014 metais, per naujus Prezidento rinkimus, surengsim visuotinus egzaminus.
