„Vilnius – pats draugiškiausias miestas Lietuvoje. Visi žmonės šypsosi ir svetimų daržovių nevagia. Žinome, kad taip gali atsitikti, bet nėra prasmės nuo to saugotis. Saugojimas per daug kainuotų. Veikiame atvirai, dažnai lankomės darže ir dirbame, žinodami, kad vandalai bet kada gali ateiti ir sudaužyti šiltnamį. Reikia galvoti apie teigiamus dalykus ir viskas bus gerai“, – įsitikinęs M. Danys.
– Kam yra reikalingi miesto daržai? Kokią funkciją jie atlieka?
– Bendruomeniniai daržai iš tiesų gali atlikti daug skirtingų funkcijų. Tai priklauso nuo to, kokie jų tipai ir kur jie veikia. Esminis dalykas, manau, yra kaimynų bendradarbiavimo skatinimas ir bendruomeniškumo ugdymas tarp skirtingų kartų žmonių. Žinoma, tai taip pat – susipažinimas su augalais, daržovėmis, apleistų teritorijų sutvarkymas.
– Ar maisto gavimas nėra viena iš pagrindinių funkcijų ir tikslų?
– Tai – šalutinė daržininkystės pasekmė. Jeigu kalbant ne juokais, užsiauginti pačiam daržoves, vakarienei nusiskinti baziliką, po darbų užsukus į savo daržą (nes tu žinai, iš kur tas maistas atsiranda, kaip jis auga), iš tiesų yra didelis malonumas. Daržas, mano manymu, labai lengvai žmones suvienijantis dalykas, nes jis iš esmės yra teigiamas. Nėra dėl ko ginčytis, dirbi kartu su kitais, ateini, prižiūri daržą, kasi žemę, sodini, daigini, laistai. Tai – universali veikla.
– Tai – tarsi terapijos forma.
– Tikrai taip.
– Kalbant apie Jus patį, daržininkaujate Vilniuje, Antakalnio rajone, Sapiegų parke. Visa tai pradėjote daryti jau prieš trejus metus. Kaip visada tai prasidėjo?
– Jau penktus metus domiuosi socialinėmis inovacijomis. Tai – plati sąvoka ir yra įvairų interpretacijų, kas yra socialinės inovacijos. Man tai yra tiesiog sprendimų perkėlimas iš vienos srities į kitą, jų pritaikymas, sprendžiant aplinkosaugines, socialines problemas, informacinių technologijų panaudojimas, naujų ryšių, netikėtų partnerysčių kūrimas. Per tuos penkerius metus populiarinau, prisidėjau kuriant ir perkeliant į Lietuvą skirtingas socialines inovacijas.
Dar iki miestų daržininkystės domėjausi bendradarbiavimo centrų plėtra (angliškai tai vadinasi „co-woking“). 2010 metais atidariau pirmąjį bendradarbiavimo centrą Vilniuje. Tokios veiklos principas – nepažįstami žmonės dirba vienoje bendroje erdvėje. Jie dalijasi ištekliais, informacija, ryšiais. Tokiu būdu kuriama papildoma pridėtinė vertė.
Daržininkystė mieste, kaip viena iš socialinių inovacijų, kaip ir dauguma kitų, į Lietuvą atkeliavo iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), kitų labiau išsivysčiusių Vakarų Europos šalių: Didžiosios Britanijos, Vokietijos. Pastebėjau, kad Vilniuje yra neužpildyta niša, kaip ir su bendradarbiavimo centru. Pamačiau, kad niekas neplėtoja bendruomeninių daržų. Pasitaikius progai, Sapiegų parko teritorijoje, kuri yra įsikūrusi šv. Roko ligoninėje, antakalniečių bendruomenė kartu su Antakalnio seniūnija įrengė šį daržą.
– Ar ši idėja pasiteisino? Ar antakalniečiai įsitraukė?
– Žmonių ateina vis daugiau. Antakalnyje yra Krašto apsaugos ministerijos padalinys, Karo akademija, netoli nuo Sapiegų parko. Trečiadienį paskambino viena ministerijos darbuotoja ir sako – mano bendradarbės nori ateiti į talką, ar turėtum darbo?
Mes turime vidinę internetinę grupę, kur užsiregistravę mūsų daržininkai. Iš karto paskleidžiau šią informaciją ir visi puolėme diskutuoti, ar turime darbo, ar jo užteks visiems. Kaip tik šeštadienį organizuojame savo talką. Tuo metu Lietuvoje vyksta akcija „Darom“. Yra darbų, kuriems reikia šiek tiek daugiau žmonių vienu metu.
Manau, kad tai – tik vienas iš pavyzdžių. Palaikome labai draugiškus ryšius su Antakalnyje veikiančiomis mokyklomis [...], jų mokytojais ir mokiniais. Bendradarbiaujame, įtraukdami moksleivius į įvairias veiklas. Šiemet jie planuoja užsisodinti savo lysvę moliūgais ir kitais augalais, ją prižiūrėti. Mūsų gretos kasmet auga. Žinoma, pagrindinių, pastovių daržininkų, kurie po darbo ar savaitgaliais ateitų savo noru yra apie 10.
– LRT Radijo klausytoja domisi, ar daržovėms įtakos turi oro ir dirvos užterštumas Vilniuje? Taip pat ji domisi, kas finansuoja Jūsų veiklą?
– Kiek žinau, Vilnius turi švariausią orą Lietuvoje. Jis nuolat matuojamas. Mūsų daržas yra įsikūręs žaliojoje zonoje. Šiek tiek toliau nuo Antakalnio gatvės, parko teritorijoje. Kitas aspektas – niekas nežino, kur užauginta daržovė, kurią nusipirkai turguje. Jeigu parduotuvėse atvežamą maistą tiria, nustato nitratų kiekį ir kt., tai turguje tokių tyrimų niekas neatlieka. Iš kitos pusės, daržininkai patys suvartoja tą maistą: daržoves, prieskoninius augalus, kuriuos užsiaugina. Jeigu padalintume derlių iš žmonių ir skirtingų to derliaus rūšių, tai gal kilogramas pomidorų ir atitektų vienam daržininkui per sezoną. Kalbame apie neesminius dalykus. Oro tarša nėra tiek svarbi ir aktuali.
Kalbant apie finansavimą, norint įrengti ir prižiūrėti daržą, daugiausia kainuoja tavo darbo laikas. Lysvę susikalėme iš perdirbtos medienos (paėmėme išmestą, niekam nereikalingą medieną). Sėklas padovanojo viena sėklų įmonė. Kai kurias pirkome patys. Kompostą gaminote patys.
– Tai nėra finansuojama iš išorės?
– Pernai iš Vilniaus bendruomenių tarybos esame gavę subsidiją– 2 tūkst. litų. Nusipirkome priemonių: laistymo žarnų, laistytuvų, įrankių, inventoriaus ir t. t. Mums leidžia nemokamai naudoti vandenį. Kalbame apie ne itin dideles apimtis, bet tai vis tiek teikia labai didelį malonumą ir džiaugsmą visiems mūsų talkininkams ir daržininkams.
– LRT Radijo klausytoja prieštarauja, kad kolektyvinio daržo idėja nėra atkeliavusi iš Vakarų valstybių, kad tai – užmiršta ar sunaikinta lietuvių tradicija.
– Sutinku, kad sunaikinta ar pamiršta, bet vienas esminis skirtumas – bendras auginimas ir bendra sodo priežiūra. Tai – inovacija būtent šiuo aspektu. Kitas dalykas, tai – inovacija, nes daržai kuriami ten, kur jų anksčiau nebuvo – išnaudojant apleistus, nereikalingus, neprižiūrimus plotus. JAV gal penktadalis daržų kuriami ant namų – viešųjų ar privačių – stogų. Įvairovė labai plati.
– Ar žmonės nevagia išaugintų daržovių?
– Vilnius – pats draugiškiausias miestas Lietuvoje. Visi žmonės šypsosi ir svetimų daržovių nevagia. Žinome, kad taip gali atsitikti, bet nėra prasmės nuo to saugotis. Saugojimas per daug kainuotų. Veikiame atvirai, dažnai lankomės darže ir dirbame, žinodami, kad vandalai bet kada gali ateiti ir sudaužyti šiltnamį. Reikia galvoti apie teigiamus dalykus ir viskas bus gerai.
– Kaip vyksta darbo organizavimas?
– Mes elektroniniu paštu susideriname planuojamus darbus. Kai vienas iš daržininkų ar talkininkų ateina į daržą, kuriame yra daržo priežiūros žurnalas. Jame surašoma, kas kur pasodinta. Žemėje sudėti žymekliai, ant kurių parašyta, kas ir kada ten buvo pasodinta. Gana aktyviai bendraujame, skleidžiame informaciją ir deriname savo veiksmus, kad, laikas būtų išnaudotas efektyviai ir visi nuveiktų darbus, kurie nedubliuotų kažkieno kito darbų.
– Kaip dalijamasi derliumi?
– Kas pirmas ateina, tas nušienauja visus špinatus. (juokiasi). Iš tiesų kiekvienas jaučiame atsakomybe už savo draugą, kolegą, bendramintį savanorį. Derlius yra savo, savo šeimos poreikiams, vakarienei. Nevaikštai kiekvieną dieną, norėdamas nurinkti visą derlių ir nieko nepalikti kitiems. Tai dar viena priežastis, kodėl daržas yra geras dalykas. Jis ugdo atsakomybę. Galvojame apie savo artimą, jo poreikius, ne tik apie save. Mes nebūtume tokie savanaudiški, kaip dažnai, deja, mūsų visuomenėje pasitaiko [jeigu dirbtume bendruomeniniuose daržuose – LRT.lt.]
– Kokio dydžio yra daržas?
– Turime didelį lauko plotą, kuriame įrengtos atviros lysvės. Jo plotas būtų 4–6 arai, bet ne visa žemė įdirbta. Taip pat turime gal 1–2 arų stiklinį šiltnamį su metalinių rėmų konstrukcija. Mums atėjus, jis iki tol 10–15 metų stovėjo nenaudojamas. Reikėjo pakeisti kai kuriuos stiklus. Iki šiol nelabai norime į tą šiltnamį leisti vaikus, nes, neduok, Dieve, koks stiklas ant galvos užkristų.
